Baleto metraštininkės jubiliejus

Aliodija Ruzgaitė (Žalioji dama) balete „Peras Giuntas“

Šiais metais Joninės Lietuvos baleto mėgėjams ir profesionalams susijusios ir su dar viena reikšminga data – baleto istorikės ir kritikės Aliodijos Ruzgaitės 85 metų sukaktimi. Priklausanti Lietuvos baleto veteranių – Genovaitės Sabaliauskaitės, Tamaros Sventickaitės – kartai, sukaktuvininkė Terpsichorei atidavė ilgus baleto artistės ir pedagogės kūrybinio darbo dešimtmečius, o nuo XX a. vidurio – nesuskaičiuojamą daugybę valandų, praleistų už rašomojo stalo įamžinant Lietuvos baleto menininkų kūrybą, rašant Lietuvos baleto istorijai skirtus straipsnius, baleto spektaklių recenzijas, problemines šokio klausimams skirtas publikacijas.

A. Ruzgaitė 1949 m. baigė Kauno universiteto filologijos fakultetą, o 1954-aisiais – Valstybinį teatro institutą Maskvoje, ji yra didžiausią teatrologinę ir kritinę patirtį sukaupusi Lietuvos baleto metraštininkė. 1960 m. ji parašė knygą „Choreografijos menas“, o antroji A. Ruzgaitės knyga „Lietuviško baleto kelias“, išleista 1964 m., tebėra svarbus faktografinis ir interpretacinis pirmųjų Lietuvos baleto raidos dešimtmečių šaltinis. Amžininkės akimis stebėjusi Lietuvos baleto įsibėgėjimą, mokiusis Anatolijaus Obuchovo baleto studijoje, prisimenanti XX a. pirmosios pusės Valstybės teatro primabaleriną Verą Nemčinovą, baleto trupės vadovę ir pedagogę Aleksandrą Fiodorovą, nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio dalyvavusi Valstybės teatro baleto spektakliuose, A. Ruzgaitė kaip niekas kitas gali vertinti kelią, kurį iki šių dienų nuėjo profesionalus Lietuvos baletas.

Baleto scenoje sukūrusi ne vieną temperamentingą vaidmenį – Vanda Juozo Pakalnio „Sužadėtinėje“, Zarema Boriso Asafjevo „Bachčisarajaus fontane“, Laurensija Aleksandro Kreino „Laurensijoje“, Kitrė Ludwigo Minkaus „Don Kichote“, Ragana Vytauto Grivicko filme-balete pagal Eduardo Balsio muziką „Eglė žalčių karalienė“ ir kt. – A. Ruzgaitė baleto meną pažįsta iš vidaus, ji buvo daugelio garsių Lietuvos baleto menininkų mokinė, partnerė ar kolegė.

Ypač vertingos jos publikacijos, skirtos pirmajam Lietuvos baletmeisteriui Broniui Kelbauskui, kitoms XX a. vidurio ir antrosios pusės baleto asmenybėms; iš jos straipsnių šiandien galima sudėlioti jau istorijon pasitraukusių baleto menininkų – tokių kaip Leokadija Aškelovičiūtė – kūrybos paveikslus. Daug pastangų ir jėgų atiduota grąžinant Lietuvai karo ir sovietinės okupacijos išblaškytą šokėjų kartą, A. Ruzgaitės taikliai pavadintą „prarastąja karta“ – iki šiol ji renka ir tikslina duomenis apie iš Lietuvos pasitraukusių baleto menininkų biografijas ir meninę veiklą; šie faktai tikslinami gausiai susirašinėjant su baletui artimais žmonėmis, išsibarsčiusiais po visus žemynus.

XX a. pabaigoje, dar iki pakylant geležinei uždangai, A. Ruzgaitės straipsniai buvo vienas iš nedaugelio šaltinių, leidžiančių numanyti, kas vyksta laisvajame pasaulyje: jos straipsniai apie garsiausius XX a. Europos ir pasaulio choreografus skatino į šokio meną pažvelgti plačiau, sudarė informacinę bei teorinę terpę ir šiuolaikinės Lietuvos choreografijos raidai.

Pastaraisiais dešimtmečiais, greta baleto istorikės veiklos, A. Ruzgaitė aktyviai dalyvavo šokio kultūros gyvenime, televizijos laidose, pačios sumanytuose ir Vilniaus rotušėje vedamuose „Video siurprizuose“, kurių metu pristatydavo įdomius garsių choreografų klasikinių ir šiuolaikinių spektaklių vaizdo įrašus. Nemažiau reikšmingas ir jos, kaip baleto kritikės, darbas – analizuota, komentuota, įvertinta daugybė baleto ir šiuolaikinio šokio spektaklių. Savo ruožtu A. Ruzgaitės recenzijos tapo neįkainojama medžiaga jau istorija virtusiems paskutiniams mūsų baleto istorijos dešimtmečiams.

A. Ruzgaitės sukauptos žinios, Lietuvos baleto istoriją menanti vertinga ikonografinė medžiaga prieinama visiems, besidomintiems Lietuvos baletu – ji dosniai dalyjasi informacija, iki šiol talkina Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojams identifikuodama nuotraukose įamžintus ir praeitin nugrimzdusius asmenis.

Visad stebina ir džiugina puikus A. Ruzgaitės ūpas, žvalaus balso skleidžiama drąsinanti energija, geranoriška pagalba – perskaityti straipsnį, patarti, pakonsultuoti, papildyti, patikslinti. Geranoriškumas dera su dalykiškumu ir atvirumu – tai bruožai, kurie būtini bet kokio meno raidai.

Linkėdamas sukaktuvininkei ilgiausių metų ir geros sveikatos, negausus baleto meno entuziastų būrelis džiaugiasi turėdamas puikią mokytoją ir kolegę.