Arba protas, arba kūnas

Christina von Braun

Kaip teigia Berlyno Humboldtų universiteto Kultūrologijos instituto vadovė profesorė Christina von Braun, viduramžių teologai suvokė Marijos kūną kaip tūbą, į kurią iš vieno galo kažką įdėjo Dievas, o iš kito išėjo Kristus. Ludwikos Włodek-Biernat pokalbis su profesore balandį buvo išspausdintas „Gazeta Wyborcza“ priede „Wysokie obcasy“. Pateikiame jį sutrumpintą.

Parašėte knygą „Sugedęs telefonas. Kitokia šeimos istorija“ („Chinese Whispers. A Different Family History“). Jūs vadinate knygą savo šeimos istorija, papasakota moters požiūriu. Ar moterys pasakoja istoriją kitaip nei vyrai?

Mano seneliai yra kilę iš Silezijos. Dešimt dienų prieš vokiečių kapituliaciją senelė pradėjo rašyti dienoraštį. Rašė jį 13 mėnesių. Visą tą laiką jų situacija buvo neaiški. Silezija turėjo atitekti Lenkijai. Senelė nežinojo, ar jos šeima bus priversta išvažiuoti į Vokietiją, ar galės likti. Kiekvieną dieną ji svarstė, ką atneš Potsdamo konferencija, politikų susitikimai. Ji rašė apie politiką ir kasdienio gyvenimo rūpesčius. Sekė istoriją diena po dienos, nežinodama, kas bus paskui.

Mano senelis, jos vyras, 1956 m. išspausdino prisiminimus. Aprašydamas laikotarpį iškart po karo, jis naudojosi senelės užrašais, pakeisdamas tik pasakotoją. Jis citavo didelius jos dienoraščio fragmentus, pakeitęs tik pasakotojo giminę. Tuose fragmentuose, kur jam atrodė, kad žmona pernelyg atlaidi, pavyzdžiui, kai aprašinėja lenkus ar rusus, jis užaštrindavo toną. Skaičiau abu dokumentus, tad galėjau aiškiai pasekti jo taisymus. Senelė žinojo apie vyro ketinimus ir net padėjo jam redaguoti tekstą. Dienoraštį rašė ir mano mama. Ji rašė nuo 1944 iki 1949 metų. Išstudijavusi visus tuos šeimos dokumentus pastebėjau, kad vyrai dažniausiai rašo prisiminimus. Praėjus tam tikram laikui jie aprašo tai, ką kadaise išgyveno. Jie žino, kuo viskas baigėsi, todėl gali taip pristatyti faktus, kad įdėtų savo istoriją į visuotinės istorijos eigą.

Moterys dažniau yra dienoraščių, laiškų autorės. Jos rašo iškart, nežinodamos, ką atneš kita diena. Tad dažnai jos negali savo gyvenimo įvykiams suteikti universalesnės prasmės. Manau, kad tai simptomiška. Kai rašiau knygą, supratau, kad egzistuoja dvi atmintys – nesąmoninga ir sąmoninga. Ta pirmąja dažniausiai užsiima moterys, už tą antrąją daugiausia atsakingi vyrai. Oficialioji, rašytinė istorija, dokumentuota knygose ir kuriama post factum, dažniausiai yra jų sritis.

Kodėl yra būtent taip?

Visuomenė bijo to, kas yra neįsisąmoninta, ir nustumia į tamsiąją dalį, į erdves, kurios yra už oficialiosios tikrovės ribų. Tos tamsiosios pusės dažnai buvo siejamos su moteriškumu. Nenoriu pasakyti, kad moterys ne tokios sąmoningos kaip vyrai. Tai tik rodo, kad mūsų visuomenė įprato priskirti neįsisąmonintą savo prigimties dalį moterims.

Ar todėl, kad ši laikoma gėdinga?

Ne. Tai susiję su rašybos istorija. Trys didžiosios civilizacijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – turi alfabetinę rašybą. Alfabetinė rašyba, kur kiekviena raidė atitinka kokį nors garsą, funkcionuoja kitaip, nei piktogramomis paremta rašyba, neturinti nieko bendra su žodžių garsu. Alfabetas užrašo ant popieriaus garsą, sklindantį iš kūno. Tarsi trumpalaikė kalba, išnykstanti kartu su žodžius tariančiojo kūnu, būtų užburta amžinai egzistuojančiuose ženkluose. Rašyba, tiksliau, kalbos atotrūkis nuo kūno, leido toms kultūroms suformuoti abstraktaus, kūno neturinčio Dievo koncepciją.

Ką tai turi bendra su atminties padalijimu į vyrišką ir moterišką?

Alfabetinės rašybos nepažįstančiose kultūrose moterys atliko svarbią funkciją. Iš moters kūno radosi atgimimas. Laikas bėgo pasikartodamas, per vis naujus gimimus ir mirtis. Yra žinoma atvejų, kai žmonės buvo laidojami vaisiaus poza. Tai turėjo simbolizuoti ciklišką pasaulio prigimtį. Nuo kūno atplėšta rašyba liovėsi paklusti tam gimimų ir mirties ciklui. Prasidėjo linijinis mąstymas. Moters kūnas tapo nebe toks svarbus. Vyro kūnas tapo proveržio iš to ciklo simboliu.

Vyrai tapo šventų tekstų saugotojais. Tik jiems buvo leidžiama tapti žyniais, kulto tarnais. Kitaip, nei, pavyzdžiui, senovės Egipte, judaizmas, krikščionybė, islamas neleido moterims atlikti liturginių veiksmų. Visose tose trijose vadinamosiose knygos religijose rašytinė kalba laikoma vyrų sritimi, šnekamoji kalba buvo priskiriama moterims. Beje, šnekamoji kalba nebuvo traktuojama rimtai, nes ji nebuvo amžina, numirdavo kartu su laiku. Neatsitiktinai viduramžiais lotynų kalba, kuria buvo rašoma, vadinta tėvo kalba, o kalbos, kuriomis naudotasi kasdieniame gyvenime, buvo apibrėžiamos kaip motinos kalba.

Iš to seka, kad alfabetinė rašyba ir monoteistinė religija bei abstraktaus Dievo idėja neišvengiamai veda į patriarchalinės kultūros susiformavimą.

Frida Kahlo. „Šaknys“. 1943 m.

Būtent. Nealfabetinėse kultūrose moters kūnas yra sakralizuojamas. Ta sakralizacija pasireiškia ritualais, kuriuos mes, vakariečiai, klaidingai suvokiame kaip moters pažeminimą. Pavyzdžiui, taisyklės, susijusios su moterų mėnesinėmis. Tuomet moteris yra atskiriama nuo bendruomenės, negali kartu maitintis ar net, kaip kai kuriose Afrikos kultūrose, privalo kelioms dienoms palikti bendruomenę. Tai nėra blogo jų traktavimo išraiška, greičiau ypatinga pagarba jų kūnui. Tokių moterų negalima pulti, negalima jų skriausti. Kai kurie iš tų įpročių išliko judaizme ir islame. Taip yra todėl, kad hebrajų, arabų kalbose atotrūkis tarp rašytinės kalbos ir šnekamosios nebuvo toks ryškus kaip europiečių kalbose. Arabų ir hebrajų kalbos neužrašo trumpųjų balsių. Kad teisingai perskaitytum konkretų žodį, privalai žinoti, kaip jį ištarti. Tas pats parašytų raidžių derinys kalboje gali įgyti skirtingų prasmių. Todėl ir judaizme, ir islamo pasaulyje buvo daug didesnė pagarba žodiniam pasakojimui, nei lotynų kalbos pasaulyje.

Prie ko atvedė moters kūno desakralizacija Vakarų kultūroje?

Moters kūnas buvo pradėtas suvokti kaip kažkas gėdinga, kažkas, kur stinga vietos dvasingumui ir intelektui. Tai atvedė į moterų atskyrimą iš mokslo pasaulio, iš meno sferos. Kai moterims pirmąkart buvo leista studijuoti universitetuose, priešininkai rėmėsi argumentais apie fizinę moters kūno sandarą. Dauguma tokių dar XIX a. manė, kad dėl savo kūno konstrukcijos moterys nesugeba užsiimti protiniu darbu. Krikščionybė, taip pat islamas daug labiau nei kitos kultūros nuvertina moters kūną.

O judaizmas?

Judaizmas, ko gero, elgėsi panašiai. Tačiau atsižvelgus į diasporos kultūrą, judaizmas nuėjo kitu keliu. Moters kūnas vėl įgijo prasmės po to, kai buvo sugriauta antroji šventykla (I mūsų eros amžius). Būtent iš tų laikų atėjo įstatymas, tvirtinantis, kad žydas yra tas, kurį pagimdė motina žydė. Svarbu buvo ir tai, kad tarp kitų kultūrų gyvenantys žydai daug laiko skyrė religijos studijoms. Vyrai sinagogose studijavo šventraščius, o moterys tuo metu užsiėmė verslu. Tai suteikė joms daugiau savarankiškumo. Blogiausia moterų padėtis yra tarp ortodoksų, kurie iš naujo pradėjo remtis paraidžiui skaitoma Tora.

Tačiau galų gale daugumoje kultūrų moterims buvo leista mokytis. Bent jau pastaruosius 50 metų jos kuria mokslą kartu su vyrais. Tačiau Jūs tvirtinate, kad kultūros požiūriu mokslas iki šiol lieka vyrų sritis.

Tai akivaizdu jau žodyno lygmenyje. Pavyzdžiui, žodis „seminaras“. Jis kilęs iš lotyniško žodžio semen, t.y. „sėkla“. Žinoma, vyro sėkla. Viduramžiais pagrindinė mokslo disciplina buvo teologija. Prasidėjus sekuliarizacijai, šį vaidmenį perėmė filosofija ir istorija. Dabar svarbiausia yra fizika, biologija, medicina. Visos tos disciplinos savo laiku suteikdavo raktą į amžinybę. Kadaise leidimą į amžinybę suteikdavo Dievo pažinimas.

Paskui, ėmus rastis tautinėms ideologijoms, tokiu amžinybės substitutu tapo tautos išlikimas. Tautai reikėjo istorijos. Dabar pratęsti mūsų gyvenimą turi kosminės kelionės ir biotechnologija bei genetiniai eksperimentai. Kiekvienąkart tose svarbiausiose mokslo srityse dominuoja vyrai, šios sritys laikomos jų nuosavybe ir neprieinamos moterims.

Jūs prisiminėte tautines ideologijas. Tačiau nacionalistinėse koncepcijose moterys, regis, vaidina svarbų vaidmenį. Apie tautą kalbama kaip apie motiną, motiną – tėvynę.

Reikia matyti skirtumą tarp simboliškos motinos tėvynės, pavyzdžiui, Polonijos, Marianos ar Germanijos, ir individualios moters. Tos visos atskiras tautas simbolizuojančios moterys – tai tik eklezijos, Dievo Motinos simbolizuojamos tikinčiųjų bendruomenės, koncepcijos tąsa. Iš Dievo motinos yra atimtas jos moteriškumas. Ji neužsiėmė seksu. Ji neturi nieko bendra su fiziška moterimi. Viduramžių teologai suvokė Marijos kūną kaip tūbą, į kurią Dievas iš vieno galo kažką įdėjo, o iš kito išėjo Kristus. Ji buvo kaip vamzdis, kuriuo tekėjo vanduo, ir neturėjo jokios galimybės dalyvauti kūrimo procese. Nacionalistinėse ideologijose bendruomenė, tauta galėjo būti perteikiama moters figūra, tačiau moterys kaip individai jose nevaidina didesnio vaidmens. Tautiniai didvyriai dažniausiai yra vyrai.

Jūsų vizija gana pesimistiška. Jūs tvirtinate, kad nepaisant moterų emancipacijos mūsų mąstymo schemos iki šiol atspindi vyrų dominavimą.

Ne, nesu pesimistė. Vyrai vis dažniau supranta, kaip jiems brangiai kainuoja to dominavimo išlaikymas. Mokslininko idealas yra visiškai kūniškų ir psichinių poreikių neturintis žmogus. Grynas protas. Daug vyrų sutinka mokėti tokią kainą, bet ne visi. Žiauru yra reikalauti iš vyrų atsisakyti savo kūniškumo.

Parengė Kora Ročkienė