Balta serija

Arūnas Gudaitis. „Sokrato gipsinis biustas, kuriam skulptorius nuskuto barzdą“. 2007 m.

Pirmas įspūdis tik įžengus į Arūno Gudaičio parodos erdvę – tai nepriekaištinga, sterili, beveik permatoma ekspozicija. Autorius teigia tokią išraiškos formą pasitelkęs sąmoningai – siekęs surengti visiškai baltą, iš tolo beveik nepastebimą darbų seriją. Redukuotomis ir minimaliomis priemonėmis parodoje siekiama kalbėti apie įvairialypius dalykus – nuo posocialistinių realijų iki istorijos, paverstos pokštu.

Menininkas pristato skirtingus vaizdinius tarsi „rastus“ objektus, dar kitaip – rastas situacijas. Tačiau subtiliai pakeisti, sugretinti su iš pirmo žvilgsnio išoriškai nesusijusiais dalykais ar pateikti netikėtu kampu (beveik tiesiogine šio žodžio prasme) objektai, situacijos taip neįgauna dažnai nuobodaus dokumentalumo, bet atvirkščiai – per absurdiškumą, iracionalų palyginimą ar pokštą tarsi atskleidžia kasdienę situaciją ar objektą nauju aspektu. Rolando Pakso apkaltos proceso įrašo, sutraukto į vieną sekundę, grafinė išklotinė ar skersai kaktos srities padarytas gipsinės Lenino galvos pjūvis – regis, šie netikėti rakursai nieko naujo mums neatskleidžia nei apie nušalintąjį prezidentą, nei apie Leniną kaip istorines asmenybes. Čia greičiau dekonstruojamos formos bei ženklai, visiškai sutapatinti ar tapę tam tikrų ideologinių sistemų simboliais. Filosofijos tėvo Sokrato ikoninis portretas be barzdos ar aštuntojo dešimtmečio naujametinio vaikų darželio „žiburėlio“ nuotrauka (tokią turbūt turi kiekvienas savo šeimos albume, ėjęs į darželį iki nepriklausomybės atgavimo), sugretinta su tos pačios dienos orų prognoze laidoje „Vremia“, pirmiausia sukelia šypseną.

Todėl galbūt daugelyje Arūno Gudaičio darbų pasitelktą logiką galima būtų lyginti su karikatūristo naudojamais principais. Juos XX a. pirmoje pusėje aprašė iškili meno istorijos figūra Ernstas Gombrichas. Ir nors menotyrininkas daugiausia kalba apie įprastą politinę karikatūrą, kurioje pašiepiami tam tikri veikėjai, asmenys ar personažai, Gudaičio darbams taikytinas teiginys, kad karikatūros esmė – joje „užgaunami“ tam tikri psichologiniai momentai, kai du skirtingi dalykai suliejami į viena; jie ir kuria per amžius nesikeičiantį tą patį karikatūros efektą. Taip pat viena pagrindinių karikatūros savybių: jos objektas yra ne tik išjuokiamas ar atidengiamas, bet, svarbiausia, – transformuojamas. Pačią parodos situaciją sukarikatūrina taip pat ir banalių eksponatų itin pagarbus pateikimas, kur vaizduojami kasdieniai, komiški objektai pateikiami tarsi raritetų kolekcija.

Tiek šioje, tiek ankstesnėje piešinių serijoje „Topografiniai ir psichologiniai Lietuvos įvaizdžiai“ menininkas žaidžia su lokalia kolektyvine (pa)sąmone ir jos sukonstruotais bei konstruojamais stereotipais, simboliais. Tačiau galima pabrėžti, kad ankstesnės Lietuvos įvaizdį nagrinėjusios serijos logika panaši į to paties Gombricho pagal geštaltpsichologiją aptartus „neįmanomus“ paveikslėlius (pvz., M.C. Escher), kur vienu metu galima „pamatyti“ tik vieną iš įvaizdžių. Gudaičio parodoje tikriausiai didžiausią „pažinimo džiaugsmą“ žiūrovui taip pat teikia to paslėptojo, antrinio vaizdinio suvokimas. Parodoje „Balta serija“ šis procesas dažniausiai vyksta tokia tvarka: vaizduojamas objektas pamatomas savo kasdienėje formoje, ir tik perskaičius kūrinio aiškinamąją etiketę atsiveria nauja perspektyva, leidžianti suvokėjui pasijusti sąmoningam. Tačiau palyginti su geštaltpsichologijos atstovų naudotais pavyzdžiais, čia dvi konkuruojančios perspektyvos – nebe geometrinės, bet idėjinės: susikertančiose kasdienėje ir politinėje, ideologinėje plotmėse kuriami nauji įvaizdžiai, savotiškas kritinės reakcijos į aplink supančius reiškinius būdas.