Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba

Gegužės 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Šilkas“ pagal Alessandro Baricco romaną premjera. Romaną iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, inscenizacijos autorė ir režisierė Birutė Mar, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Kučinskas, choreografė Edita Stundytė. Spektaklyje vaidina Birutė Mar, Andrė Pabarčiūtė ir Gediminas Storpirštis. Apie spektaklio sumanymą ir pasirengimą jam pasakoja Birutė Mar.

„Šilkas“ jau seniai buvo mintyse, Alessandro Baricco – vienas mano mylimiausių šiuolaikinių rašytojų. Teko susitikti ir su juo pačiu, prieš kelerius metus viešėjusiu Vilniuje; keliais žodžiais jam pasižadėti pastatyti spektaklį pagal jo kūrybą. Nežinau net, koks sceninis žanras galėtų išreikšti Baricco literatūrą... Prieš porą metų pamėginome su bendraminčiais sukurti šokio miniatiūrą „Prie jūros“ Baricco romano „Jūra vandenynas“ motyvais. Gaila, tai buvo tik vienkartinis eskizas festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“, nes po pristatymo norėjosi daug ką keisti, mėginti kitaip... Tąsa tapo „Šilkas“ – man vienas gražiausių ir paslaptingiausių Baricco kūrinių, tačiau jo liesti nebūčiau drįsus, jeigu ne teatro vadovo Adolfo Večerskio paskatinimas rašyti inscenizaciją.

Mūsų teatro tradicijoje labiau įprasta kalbėti konfliktiškesne kalba, dėtis ironijos (ar saviironijos) kaukę, išrėkti tai, kas viduje. O čia tas riksmas – tyla. Tai labiau meditacinė medžiaga. Bet galbūt todėl ir norėjosi „Šilko“, kuris savotiškai primintų japonų teatro ir šokio pamokas. Norėjosi judesio, detalės tikslumo, lengvumo. Todėl pasikviečiau choreografę Editą Stundytę, susitarėme mėginti kurti „Šilką“ kaip šokį, kalbėti kūno kalba, kur svarbu kiekvienas gestas, detalė – kaip pakeli ranką, kaip prisiglaudi, kaip atsisveikini – teatre to paprastai nedarome, atliekame spontaniškai. Tai buvo visai kitokia teatrinė patirtis, savotiška laboratorija – su spektaklio kūrėjais (jie – tikrąja prasme šio spektaklio bendraautoriai) ėjome „užrištomis akimis“, kaip Baricco herojus savo kelionėn...

Inscenizaciją rašiau beveik pusę metų. Tai buvo pjesės kūrimas, nes romane nėra dialogų, nėra nieko apie tai, kas vyko tarp herojaus Ervė ir jo žmonos Elenos. Pasirinkau būtent šią vyro ir moters istoriją – Elena lieka Prancūzijoje viena. Ervė rudenį vis iškeliauja Japonijon, grįžta pavasarį. Japonijoje pamato keistą mergaičiukę, kurios vizija sujudina jo giliausius jausmus, išklibina tai, kas pasaulyje atrodė stabilu, vis labiau įsikūnija į jo mintis ir širdį. Elena to nežino, bet jaučia. Kas vyksta tarp Elenos ir jos vyro, kaip keičiasi jų santykiai? Keturi Ervė išvykimai – lyg keturi metų laikai, keturios muzikinio kūrinio dalys, kuriamos iš tam tikrų kanonų, pasikartojimų, ritualo, po truputį besikeičiančio. Du žmonės išgyvena skirtingus žmogiškų santykių, jausmų etapus – įsimylėjimą, nutolimą, susvetimėjimą, kol tarp jų atsiranda kita – patirties, išminties harmonija... Reikėjo kažkaip įžeminti istoriją, bet ir nesinorėjo paleisti tos Baricco „aukštos natos“. Įdomu tai, kad Baricco tekstuose tarsi nėra laiko. Jis teka, praeina, tai savotiškas mitas, pasaka, o sykiu – tai poezijos realybė. „Šilke“ Baricco kalbai apie subtiliausius dalykus lyg kaukę pasirenka XIX amžių ir tai nesyk akcentuoja: amžių, kai buvo daugiau paslapties, kai „dar nebuvo lėktuvų, skalbimo mašinų nei psichoanalitikų“, kai kelionė į Japoniją truko pusę metų – tai atspindėjo ir žmonių santykiai. Kūrinyje girdėti nostalgija tam, ko nebėra – jausmų šilko, paslapties. O kas gi tas šilkas? Iliuzija, didesnė už realybę? Šydas, gaubiantis visą mūsų žemišką būtį? Širdies gelmių realybė – didžiulė, tyvuliuojanti lyg vandenynas. Man gražiausios paties Baricco pastabos apie „Šilką“: „Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai sunku paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą, ir žvelgiant į tuos, kurie šoka kaip dievai, atrodo, kad jie nejuda... Velniškai keblus dalykas toji balta muzika.“ Susitikimas praėjusį rudenį Švedijoje, literatūros festivalyje, su Andre Pabarčiūte, jauna talentinga džiazo dainininke, buvo lemtingas – tada jau rašiau „Šilko“ pjesę, ir vis galvojau, kaip pavaizduoti Ervė keliones Japonijon, bet išgirdusi Andrės balsą ir muzikavimą supratau, kad būtent tai ir yra „Šilko“ muzika, tema – iliuzijos pasaulis. Reali ir nereali Baricco herojė japonė, kurią išreikštų Andrės balsas. Tai, kas nepasakoma žodžiais, bet paliečia giliausias sielos gelmes – kas nulemta likimo, dieviška...

D. Š.