Domas Noreika pagal Domą Noreiką

Domas Noreika. 2006 m. Iš asmeninio archyvo

Domas Noreika – jaunas ir greičiausiai įdomus. 2005-aisiais tapybą Vilniaus dailės akademijoje baigęs menininkas kuria gausiai naudodamas fotografiją, koliažą, instaliacijos žanrą. Įprastinę visuomenės, kultūros ir jos mechanizmų struktūrą kvestionuojantys kūriniai – žaismingi ir painūs, reiklūs žiūrovui. Svarbi jų dalis – tekstas. Pseudointelektualūs Domo tekstai sudėtingi, pretenzingi ir ironiški, tarsi provokuojantys pripažinti, kad nesupranti nieko. Labiausiai intriguoja tai, kad jau kurį laiką jis (kartu su menininke Agne Bagdžiūnaite) gyvena ir kuria Žeimiuose – mažame Lietuvos miestelyje netoli Jonavos. Su Domu susipažinome maždaug prieš pusmetį galerijoje „Vartai“ vykusios parodos „Kore(a)kcijos“ proga. Maždaug nuo to laiko ir susirašinėjame, kartais vis pamėgindami susitikti ir paplepėti „gyvai“. Domas – į teatrą, aš – į koncertą, Domas – į Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos susitikimą, aš užsisuku smulkių darbelių rate... Tad turėjau du pasirinkimus: pirmasis – neskubėti ir ruošti penkmečio interviu, antrasis – publikuoti tai, kas yra. Taip ir darau. Tikėdamasi, kad po avarijos sveikstančiam Domui tai suveiks kaip vitaminų porcija. Natūralių vitaminų.

Gal galėtum trumpai papasakoti savo istoriją? Spėju, visus labiausiai intriguojantis klausimas – kaip atsidūrei Žeimiuose ir ką ten veiki?

Visos mano atsiradimo Žeimių miestelyje versijos yra paženklintos vadinamosiomis natūraliosiomis prielaidomis. Turiu galvoje klasikinės biografijos formavimąsi, gimimą, augimą, tūnojimą parankybėje, auklėjimą ir visų kitų vietos aplinkoje nusistovėjusių kultūrinių stereotipų įtaką.

Tačiau 2006 metai ir įsikūrimas Žeimių dvaro sodyboje kaip tik žymūs tariamai laisvu racionaliu pasirinkimu paremti „kitą“ atsiradimo Žeimiuose faktą ir prielaidas. Šia prasme gyvenimas Žeimiuose, buvusio dvaro teritorijoje, yra performatyvus procesas.

Tais pačiais metais įsteigtas Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumas („ŽemAt“) turi savo kolektyvą ir auklėtinius. Per pastaruosius dvejus metus jau spėjome surengti ne vieną renginį, porą miestelio švenčių. Teikiame įvairias kultūrinio turizmo paslaugas.

Paaiškink plačiau, ką turi galvoje sakydamas „performatyvus procesas“. Ar šis procesas – išankstinis tavo planas (svajonė, vizija, nuovargis), ar Žeimių aplinkos padiktuota laikysena?

Iš pradžių šis procesas buvo tiesiog nekaltas dalyvių buvimas aplinkoje ir duotų tapatybių palaikymas: fizinis darbas kaip nuovargio priežastis, svajojimas kaip vyriškos galios dominavimo reprezentavimas ir t.t. Tokių būdingų Žeimių aplinkai veiksmų kartojimas ilgainiui veikia kaip normalizuojanti praktika ir negailestingai įtraukia į savo parankybės kontekstą. Tik įsivaizdavimas, kad esi „didžiajame“ ekrane (daugelis Lietuvos provincijų yra komunikabiliai uždaros, neintensyvios, tarsi nedominuojančios verbalinės kalbos diskurse), daro tave tikrai performatyviu asmenimi, galinčiu svarstyti aktualias stygiaus, ilgesio, norų ar net pastangų schemas nedekoratyviu, nesimuliuotu lygiu. Tai ir yra performatyvumas, kuris tarsi menamas procesas išskiria tave iš šios aplinkos, nors sykiu įtraukia ir ją.

Kartais atrodo, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva visi ilgalaikiai žmonių susibūrimai vienai veiklai ar idėjai yra tarsi pasmerkti uždarumui, įtarumui „kitų“ atžvilgiu ir laipsnišku virtimu į hierarchinę sistemą. Kaip tu įsivaizduoji „ŽemAt“ ateitį? Jei ją mėgini įsivaizduoti, žinoma.

Domas Noreika. Be pavadinimo. 2007 m.

Žiūrėsim. Manau, kad dabartinis, vienas aktualesnių ateities projektų yra stiprus savo uždarumą neigiantis uždarumas (socialumą imituojančios programos, komunikacija, kolaboracija, apropriacijos mechanizmai), įtraukiantis tokius visatos ir būties modelius bei žanrus kaip kultūra, mažoji Lietuva ir „ŽemAt“ bei apskritai – pačią būtį.

„ŽemAt“ neišvengia dekoratyvių dominuojančių, reprezentacinių ar pragmatinių ateities planų, todėl laukia ateities, kad ir kokia ji būtų. Esame palankūs išorės poveikiui ir be tabu identifikuojamės vyraujančioje tapatybių skalėje. Net ir pats hierarchijos principas yra vienas iš tapatybės modelių ir bendroje pasivadinimų rinkoje vis dar aktualus.

Apie rinkoje aktualius pasivadinimus – kaip manai, ar Domas Noreika jau yra aktualus? Rinkai? Ir apskritai kiek tau įdomūs rinkos, kultūros (populiarumo, žinomumo, „brand’o“, pripažinimo) žaidimai, atsiprašau, mechanizmai?

Nors tai ir gana tendencingas nekuklumas, tačiau Domas Noreika yra „meinstrymo“ dalis. Tik jis aktualus greičiau kaip netiesioginė kryptis, kaip pats rinkos mechanizmas, o ne prekės ženklas (brand). Žinomumo požiūriu Noreika yra niekas palyginti su „Coca-Cola“ ar net Čiurlioniu, gal dėl to jis morališkai ir kilnesnis, bet vis tik yra aktualumo pagrindas. Noreika atstovauja stokos ir geismo būsenų visumai, pačiai norų mašinai. Visi nežino, kad visa ko protas, istorinė viltis, patologinė ateitis yra Domas Noreika.

Dar svarbu paminėti, kad kaip norėjimo realybės propaguotojas Noreika iš esmės yra atsakingas ir už daugybę žmonijos istorijoje neįvykusių dalykų. Į Noreiką gali kreiptis nukentėję per karą, išsakyti savo nuoskaudas Noreikai galima net už sugriautus kolūkius, suniokotą paveldą (ypač dvarus), visuotinį atšilimą ir šiaip kasdienybės traumas. Jis jaučia atsakomybę, apgailestauja, atsiprašo. Pagal visuotinių nusiskundimų skaičių Noreika tikrai yra gana atkakliai aktualus kaip nežinomas kuklumas.

Kaip tu manai (kaip matai iš Žeimių), kokie yra visuotiniai kultūrinio aktualumo mūsų valstybėje ir visuomenėje pagrindai? Jei šiuo atveju ir šiame laike reiktų skirti šiuos du dėmenis...

Galbūt ne visi žino, o gal tiesiog primiršo, kad visuotinai aktualus kultūrinio gyvenimo reiškinys yra dvaras. Tai, kas aktualu iš esmės, yra nustatoma tiktai Žeimių dvaro sodybos erdvėje/kultūroje. Noriu pasakyti, kad iš visų šiandienos dvarų savo ribų struktūrinę kaitą suvokia tiktai ŽDS. Tai iš esmės yra senos rūšies ir visiškai naujos steigties produktas, dėl kurio Lietuva, kaip valstybė, atsiduria visuotinio aktualumo viršūnėje.

Žeimių dvaro sodyba dirba atostogų ritmu, bet turistai ir kiti pasaulio piliečiai, norintys susipažinti su šia vieta, nebūtinai turi važiuoti į Žeimius, nes juose jau yra. Tačiau jie čia vis važiuoja, nes matyt, šis „transportabilus“ judėjimas dar primena pasaulio kaitos programą ir su tuo susijusį senąjį visuotinybės pasaulį. Ta prasme Žeimių dvaro sodyba, kultūra ar valstybė yra vienas ir tas pats, reiktų gana įžvalgios akies, kad šiuos dalykus atskirtum.

Kalbėjosi Aistė Virbickaitė