Pirmasis

Tulpės ir rožės

Naujos galerijos atidarymas

iliustracija
Jonas Žakaitis, Valentinas Klimašauskas. 2008 m.
A. Vasilenko nuotr.

Gegužės 23 d. Vilniuje atidaroma nauja šiuolaikinio meno erdvė „Tulips & Roses“ (Gaono g. 10). Apie galerijos sumanymą, pirmąją parodą ir ateities projektus, meno rinką ir požiūrį į šiuolaikinį meną kalbamės su „Tulips & Roses“ vadovu Jonu Žakaičiu ir kuratoriumi Valentinu Klimašausku.

Naujos galerijos Vilniuje pastaraisiais metais steigiamos nedažnai. Galerijos „Tulips & Roses“ atidarymas neabejotinai bus įvykis, patrauksiantis meno publikos dėmesį. Gal galite papasakoti, koks yra galerijos sumanymas ir kaip įsivaizduojate jos veiklos kryptį?

Jonas Žakaitis: „Tulips & Roses“ yra joje dalyvaujančių žmonių nuotykis. Taip žiūrint, galerija nėra „rimtas“ projektas. Nuo pat pradžių mes su Valentinu Klimašausku mąstėme ir planavome „Tulips & Roses“ kaip tam tikrą eksperimentą su pačia medija („galerija apie galeriją“). Vėliau į šį vyksmą aktyviai įsijungė ir patys menininkai, jie pakeitė daug dalykų – net galerijos pavadinimą („Tulips & Roses“ pavadinimas ir iškaba yra Gintaro Didžiapetrio kūrinys). Kita vertus, „Tulips & Roses“ yra visiškai tikras dalykas – galerija, kuri rodys aktualų šiuolaikinį meną ir pardavinės kūrinius.

Valentinas Klimašauskas: Kadangi prie šios diskusijos prisijungiau retroaktyviai, tai yra, pridėjau savo atsakymus, kai kiti Jono klausimai ir atsakymai man jau buvo žinomi, tenoriu pridurti, kad man labiau patiktų galvoti apie šią galeriją ne kaip apie galeriją, bet kaip apie naują aktyvią projektų erdvę, kuri inspiruotų įvykius įvairiomis jų formomis. Arba, kaip kažkada pasakė Chus Martinez, būtų prasmingiau apie naujas parodines erdves kalbėti ne įprastais menotyriniais „balto kubo“, bet, pavyzdžiui, techniniais IT terminais: įsivaizduokite galerijos erdvę kaip maršruto parinktuvą (router), stiprintuvą, garsiakalbį etc. tarp vietinio ir tarptautinio meno pasaulių bei auditorijos. Jonas atėjo į šiuolaikinio meno diskursą baigęs filosofijos ir politikos mokslų studijas, todėl labai tikiuosi, kad mūsų projektų erdvė inspiruos geriau artikuliuotas diskusijas neapsiribojant vien šiuolaikiniu menu.

Angliškas pavadinimas leidžia manyti, kad galerija orientuojasi į tarptautinę meno sceną. Kokia žada būti pirmoji paroda?

J. Ž: Drįsčiau viską susakyti kiek kitaip: „Tulips & Roses“ nėra vietinis reiškinys, kuris bandytų tolygiai įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje: nuo pat pradžių tai yra tarptautinė galerija, kuri tiesiog įkūnyta Vilniuje (tiesa, Vilnius yra be galo svarbus). Pirmoji mūsų paroda, iki kurios laiką skaičiuoju jau valandomis, vadinsis THE STORE / PARDUOTUVĖ. Jos kuratorius yra jaunas britas Adamas Carras. Galerija vienam mėnesiui virs parduotuve – didžioji dalis menininkų kūrinių bus didelio tiražo ir sąlygiškai nebrangūs arba išvis nemokami. Pavyzdžiui, galima bus nusipirkti Dano Reeso pyrago gabalą, Andreasas Slominski sugalvojo parduoti net raktus nuo galerijos tualeto durų, dar bus Loriso Greaud saldainių be jokio skonio („the taste of illusion“) ir t.t. Viena vertus, atvirai džiaugsimės meno pardavimu, kita vertus, pabandysime lankytojams sukurti tokią aplinką, kokios jie nesitiki šiuolaikinio meno galerijose ir kuria jie galėtų būti maloniai nustebinti.

V. K: Kaip jau minėjo Jonas, pavadinimas yra vieno galerijos menininko kūrinys ir jis puikiai iliustruoja galerijos menininkų ambicijas bei lūkesčius – dalyvauti tarptautiniame meno pasaulyje.

Kokie planai vėlesnėms parodoms – ar galima tikėtis, kad bandysite „Tulips & Roses“ paversti tarptautine kuratorių žaidimų aikštele?

V. K: Be abejo, vietinė ar užsieninė menininkų kilmė nėra svarbiausias veiksnys, bet būtų neatleistina rinktis tik vienus ar kitus. Meninė projektų ir meno kūrinių kokybė (kaip mes ją suprantame – tai yra jau kitas klausimas) mums yra svarbiausias veiksnys, kuris nulems ir būsimus projektus. Tačiau tikime, kad pasaulyje yra labai daug gerų, bet mažai žinomų menininkų, kurių atsiradimas Vilniuje (arba Lietuvos menininkų atsiradimas kur nors Sidnėjuje ar Baltarusijoje) gali inspiruoti, modifikuoti, katalizuoti ne tik meninius kontekstus, bet ir pačius menininkus.

Kokiais menininkais domisi „Tulips & Roses“?

J. Ž: Nežinau, ar galima būtų nubrėžti kokią nors vieną ašį ar meninę kryptį, aplink kurią suktųsi „Tulips & Roses“ menininkai. Turbūt ne. Liudvikas Buklys ir Gintaras Didžiapetris kuria konceptualų meną. Bet kažkodėl labai keistu metu ir keistoje vietoje. O ką, pavyzdžiui, kuria Darius Mikšys? Prie šio klausimo aš dar pats prakaituoju. O Juozas Laivys? Galiausiai gal būtent dėl to tarp jų ir yra kažkas bendra. Dar labai laukiu „Tulips & Roses“ pasirodant Jesse’io Asho ir Benoit Maire’o – juos turėtume pamatyti jau kitą mėnesį. Taip pat planuojame leisti „Metų knygą“ – daugelio autorių surašytą grupinį pasakojimą arba parodą knygos pavidalu. Tai Valentino Klimašausko ir Raimundo Malašausko projektas.

V. K.: Kaip žinia, šiuolaikinis menas nėra vienos kurios nors medijos, meno rūšies ar žanro menas – tikiuosi, kad, be įprastų parodų, galerijoje atsiras vietos ne tik objektams ar tapybai, bet ir, pavyzdžiui, varjetė, cirkui, muzikai, robotams, televizijai ar ateiviams.

Ar planuojate kaupti kūrinių kolekciją?

J. Ž.: Būtinai. Manau, kad atidarius galeriją būtų tiesiog neapdairu nekolekcionuoti – juk turi galimybę visuomet būti pirmas ir geriausiomis kainomis nusipirkti galerijoje rodomus kūrinius. Tai didelis privalumas.

Ar manote pristatinėti menininkus tarptautinėse meno mugėse?

J. Ž.: Tikrai taip. Tikiuosi, kad jau kitą sezoną „Tulips & Roses“ pasirodys vienoje iš tų mažų kabinų, į kurias mugėse yra suspaudžiami kūriniai, galerininkai ir kolekcionieriai. Meno mugės šiandienos rinkoje yra neišvengiamas dalykas – paprastai ten (o ne „namuose“) vyksta tikroji prekyba. Kita vertus, skųstis irgi negalima – mugėse gausu pramogų. Ypač linksma vieta man pasirodė NADA mugė Majamyje. Ten šilta.

Į kokį lankytoją ir klientą orientuojatės?

J. Ž.: Į visus. Sakau tai be ironijos. Manau, kad Lietuvoje būtina pakeisti šiuolaikinio meno žiūrėjimo, pristatymo ir pirkimo praktikas. „Tulips & Roses“ nebus elito galerija – visi lankytojai turės teisę tampyti mane ir kitus galerijos žmones už rankovių, prašyti paaiškinimų ir konsultuotis. Jaučiu, kad daugelis nereflektuodami spjauna net ant labai gero šiuolaikinio meno, nes dideliuose baltuose kubuose nelabai jauku, piktai žiūri sušalusios prižiūrėtojos ir niekas nieko nepaaiškina. O šiuolaikinis menas yra diskursyvus – reikia apie jį kalbėtis.

Ką matote kaip „Tulips & Roses“ konkurentus Lietuvoje ir užsienyje?

J. Ž.: Tiesioginių konkurentų Lietuvoje dar lyg ir nėra. Be to, manau, visi norime, kad šiuolaikinio meno rinka gerokai įsibėgėtų. Kai taip bus, tada jau žiūrėsime, kaip vienas kitam perkąsti gerkles. O užsienyje turbūt kurį laiką pavydžiai šnairuosime į „Jan Mot“, „GB Agency“, „Blow de la Barra“.

V. K.: Į konkurenciją žvelgiame kaip į pozityvų veiksnį, tačiau Lietuvoje tikra konkurencija neegzistuoja ne vien meno rinkoje, bet ir už jos ribų. Kaip dažnai mėgsta kartoti Vytautas Eimulis, „Lietuvoje nėra konkurencijos, Lietuvoje yra tik konkurencinga erdvė“. Ir toli nesidairęs aš jam itin pritariu.

Panašu, kad galerija „Tulips & Roses“ orientuojasi užpildyti panašią nišą kaip prieš kelerius metus Londone ir Vilniuje egzistavusi, bet iš čia į Niujorką persikėlusi meno erdvė „IBID. Projektai“. Ar manai, kad padėtis Lietuvoje pasikeitė? Kaip jūs patys vertinate patį galerijos kūrimo faktą Vilniuje?

J. Ž.: Neatmetu galimybės, kad ir mes kur nors išsikelsime. Aš kaip tik brandinu idėją, kaip būtų smagu bent mėnesiui pasikeisti vietomis su kokia nors Berlyno galerija. Tarkime, visa Johanno Konigo komanda ir menininkai atvažiuotų į Vilnių, o mes tuo tarpu – į Berlyną. Viskas turėtų vykti lyg teleportacijos būdu – ateini vieną dieną į Gaono g. 10, o ten su tavimi sveikinasi vokiškai. O Berlyne sėdėtų Juozas Laivys ir pasalūniškai šypsotųsi. Kaip aš pats vertinu situaciją ir galerijos kūrimo faktą Vilniuje? Manau, kad „Tulips & Roses“ yra būtent tai, ko reikia, ir būtent tuo metu, kai to labiausiai reikia – juk kitaip nebūčiau net pradėjęs.

V. K.: Mes ne tiek norime užpildyti nišą, bet ją sukurti ir praplėsti visomis kryptimis. Šiuolaikinis menas yra vienas iš tų fenomenų, kurie gali ne tik pakeisti mūsų žvilgsnį į pasaulį, bet ir padėti atrasti ar kurti naujus pasaulius. Dar tikrai yra ką atrasti ir apgyvendinti. Galbūt ir Naujasis Berlynas bus senasis Bombėjus ar Alma Ata. Kodėl gi ne?

Kalbėjosi Dovilė Tumpytė