Helsinkio festivalio viršukalnės avansu

Radu Lupu J. Garfieldo nuotr.

Ne, tai ne anonsas, nors oficialios, visur skelbiamos šiųmečio Helsinkio festivalio datos – nuo rugpjūčio 15 iki 31 dienos. Vis dėlto muzikiniai balandžio 21-osios ir gegužės 5-osios potyriai nepriklauso ir reguliariajam Suomijos sostinės koncertų sezonui. Juolab koncertų reklamose ir salėse matytas logotipas neabejotinai įstringa atmintin, tad iš svetur atvykusi muzikos kritikė savo šalyje (ar dar kur kitur, kiekvienas pagal savo galimybes) girdėtus koncertus reklamuos kaip įsimintinus Helsinkio festivalio renginius. Nauda ir malonumas – neabejotinai abipusiai. Negalėčiau paneigti – galbūt kaip ir lietuvių, suomių žiniasklaida įnirtingai piktinasi tokiu nederamu kasmet vasaros pabaigoje vykstančio festivalio paankstinimu ar svarsto, kokią dalį didžiulės Berlyno filharmonijos orkestro vizitui dienraščio „Helsingin Sanomat“ ir Suomijos kultūros fondo skirtos pinigų sumos festivalio organizatoriai įsidėjo sau į kišenę. Šito aš nežinau, nes mačiau tik saujelę šalia sėdėjusių žurnalistų, kurie, sprendžiant iš ovacijų stovint, buvo netgi labai patenkinti minėto orkestro muzikavimu. O ir prieš koncertą, kiek nugirdau iš jų pokalbio, aptarinėjo tik tai, kada paskutinįsyk Berlyno filharmonijos didmeistriai lankėsi Suomijoje (1991-aisiais, jei kam įdomu). Kažkodėl abejoju ir tuo, ar liepos 10-ąją planuojamas (specialiai tam kuriant naują „Finlandia“ parką) islandų dainininkės Björk pasirodymas labai papiktins dar vienu festivalio datų nesilaikymu. Tačiau tos reakcijos jau nesužinosiu, nes neseniai nusipirkau bilietą į vos po kelių dienų Vilniuje vyksiantį jos koncertą. Galbūt koks nors svetimšalis kritikas parašys ir apie jį. Kaip apie (kol kas potencialiai) puikų projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginį.

Helsinkis ar Vilnius – vis tas pats kultūrinis užribis. Retsykiais užklystantys ryškesni vardai ir veidai – veikiau jaudinanti išimtis nei muzikinio gyvenimo kasdienybė. Asmeninė patirtis byloja, kad gerų koncertų kiekis viename iš šių miestų atvirkščiai proporcingas mano tuometiniam buvimui ten arba čia. Suomių padėtis, tiesa, kiek gerėlesnė vienu aspektu: jie turi ne taip jau mažai pasaulinį pripažinimą pelniusių savų menininkų – daugiausia tai vokalo ir dirigavimo sričių asai – ir kultūros vadybininkų, kurie tas svetur gyvenančias Suomijos žvaigždes nuolat kviečia koncertuoti gimtinėje. Sunkiai įsivaizduočiau metus Helsinkyje be galimybės išvysti diriguojant Esa-Pekką Saloneną ar išgirsti dainuojant nuolat užsienyje gastroliuojantį mecosopraną Monicą Groop. Kada gi paskutinįsyk Lietuvos scenose klausėmės Violetos Urmanos ar to, kurio jau nebeišgirsime, – Sergejaus Larino?

Kad ir kaip ten būtų, į kultūrinius centrus lygiuotis negalinčiose vietose dėsninga tai, kad dauguma žymesnių atlikėjų ar muzikos kūrėjų apsilanko ne koncertų sezono metu, bet per festivalius. Ypač tai būdinga Lietuvoje. Tad ką daryti į prestižinius pretenduojančio festivalio rengėjams, jei trokštamo, bet pasenti (ir leistis į kompromisus) greitai neketinančio pasaulinio masto menininko tvarkaraštis dar gerą dešimtmetį nieku gyvu nesutaps su festivalio kalendoriumi? Tad vis dažnesni iš kultūrvadybinės realybės gimstantys post scriptum, „bisai“ ar, atvirkščiai, gerokai laike atitrūkusios „uvertiūros“. Pragmatiški suomiai tikrai dukart nesvarstė, kas geriau: rugpjūčio viduryje prasidėsiantį Helsinkio festivalį praplėsti dviem neeilinio ryškumo koncertais pavasarį ar dūsauti, kad tokio lygio atlikėjai kaip rumunų pianistas Radu Lupu ir sero Simono Rattle’o diriguojamas Berlyno filharmonijos orkestras Šiaurėn bemaž neužklysta. Neatbaidė jų ir toks „negarbingas“ faktas, kad BFO tikrai neatvažiavo specialiai į Suomiją paminėti Helsinkio festivalio keturiasdešimtmečio sukakties: šis koncertas, aiškiai „pritemptas“ prie festivalio, buvo sudedamoji orkestro turo po Baltijos šalis (sic!) ir Skandinaviją – t.y., be Helsinkio, orkestras dar surengė koncertus Taline ir Stokholme – dalis. Nereikia nė minėti, kad ši strategija pasiteisino visais atžvilgiais: gal Radu Lupu rečitalis ir nebuvo visu šimtu procentų anšlaginis, bet bilietai į BFO koncertą buvo išpirkti tiesiog akimirksniu.

Simon Rattle S. Fowlerio nuotr.

Savo pobūdžiu ir programa labai skirtingi koncertai buvo panašūs vienu: neįtikėtinu, kone dėkingą graudulį keliančiu klausymosi malonumu, kurį tai vertinančiam klausytojui teikia tokios aukštos kokybės muzikos atlikimas. Deja, tam niekad neprilygs nė pačių geriausių įrašų klausymasis. Gyvas koncertas, čia ir dabar kuriami garsų virpesiai sukelia visiškai kitokius pojūčius, atveria gerokai daugiau ir platesnių suvokimo kanalų. Juolab tokį pianistą kaip Radu Lupu tikrai verta matyti skambinant. Bent man išties stiprų įspūdį visuomet palieka savita šio pianisto povyza, kone ekstatiškas susikaupimas, klaviatūrą glamonėjantis prisilietimas. Taip ir šįsyk pirmojoje rečitalio dalyje atlikta Franzo Schuberto Sonata D-dur D 850 skambėjo it „šventojo paprastumo“ estetikos palytėta: tylus atlikėjo niūniavimas neblaškė vyraujančio piano, prasminiai kontrastai ir stilistiniai niuansai buvo subtiliai įausti į vientiso, santūraus rašto drobę.

Dar tylesniu šnabždesiu buvo perskaityta pirmoji Claude’o Debussy Preliudų knyga. Besimainančių spalvų žaismės čia netrūko, tačiau labiausiai atmintin įsirėžęs Lupu interpretacijos bruožas – tasai hipnotizuojantis užsimiršimas, regimas pianisto atsipalaidavimas ir vos apčiuopiamas pianissimo. Tiesa, kai kur lazda gal jau buvo ir perlenkta, kaip antai stulbinančio subtilumo „Des pas sur la neige“, kur klausytojai tikra to žodžio prasme privalėjo sulaikyti kvėpavimą, antraip būtų nebegirdėję pusės preliudo. O šiaip šiam pianistui ribiniai, ekscentriški interpretaciniai sprendimai ne itin būdingi – bent jau tąvakar jų buvo gerokai mažiau nei veikiausiai būtų pažėrę kiti mano mėgstami Debussy atlikėjai. Tačiau apie visą šios preliudų knygos atlikimą – subtilią rankų asinchronizaciją, it šluotele tylutėliai braukomus pasažus, fantastišką pedalizaciją, spalvų ir štrichų paletę, užburiantį svingavimą – galėčiau ilgai kalbėti vien superliatyvais.

Teatleidžia man koks nors gerais koncertais persisotinęs Niujorko ar Londono melomanas, bet ir apie gegužės 5-osios vakarą Helsinkio „Finlandia“ salėje norisi rašyti labai panašiai. Išties nepaprastas malonumas justi tokią muzikavimo ugnį, o toks tobulas orkestro kaip vieno paslankaus instrumento (ir kartu – kaip atsakingų solistų sambūrio ar gerai sustyguoto kamerinio ansamblio) skambėjimas kelia susižavėjimą nepriklausomai netgi nuo konkrečios interpretacijos. Juolab kad orkestro vyriausiojo dirigento ir meno vadovo Simono Rattle’o pasiūlytos interpretacijos abejonių taip pat nekėlė. Visa koncerto programa – Johanneso Brahmso Tragiškoji uvertiūra, op. 81, Antono Weberno Šešios pjesės orkestrui, op. 6, Igorio Stravinskio Trijų dalių simfonija ir Ludwigo van Beethoveno Simfonija Nr. 7, A-dur, op. 92, – buvo patiekta it klasikinis išrankaus gurmano jusles patenkinantis patiekalas. Galbūt mažiausiai individualiais prieskoniais pasirodė pagardintas Brahmsas, tačiau ir uvertiūra jau neabejotinai leido nuspėti būsimus klausymosi malonumus. O štai likusi programos dalis prikaustė dėmesį pasigėrėtinu orkestro meistriškumu, dirigento išmone ir įtaiga perteikiant savo idėjas, vitališka griežimo energija ir išraiškingumu. Įstabi meninė ir techninė kokybė šiame koncerte lydėjo ir juslingą virtuoziškumą suponuojančias partitūras, ir ypač daug atidos detalėms bei skaidrumo reikalaujantį klasicizmo epochos šedevrą. Ką gi, turbūt tai nebūtų Berlyno filharmonijos orkestras, jei Beethovenas skambėtų kitaip nei viršijant drąsiausius lūkesčius. Ir tikriausiai vargu ar galima būtų tikėtis, kad rugpjūtį vyksiantys jubiliejinio festivalio koncertai pranoks tai, kas jo klausytojams jau buvo padovanota avansu.