Teatras

Netekome aktoriaus Prano Piauloko (1945–2008)

in memoriam

iliustracija

Gegužės 12 dieną po sunkios ligos mirė Šiaulių dramos teatro aktorius Pranas Piaulokas.

Aktorius gimė 1945 m. birželio 2 d. Endriejave, Klaipėdos rajone. 1969 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, atvyko dirbti į Šiaulių dramos teatrą ir liko čia iki paskutinės gyvenimo dienos. Teatro scenoje P. Piaulokas sukūrė daugiau nei 100 ryškių ir įsimintinų vaidmenų; dalyvaudavo miesto šventėse, Šiaulių universiteto, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų renginiuose.

1977 m. P. Piaulokui suteiktas Nusipelniusio artisto, 1985 m. – Liaudies artisto vardas, aktorius apdovanotas Valstybine ir Kultūros ministerijos premijomis, už geriausius sezono vaidmenis septynis kartus pelnė Augustino Griciaus premiją, 1996 m. apdovanotas Potencijos Pinkauskaitės premija, 2005 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu bei Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“. P. Piaulokas – Šiaulių miesto Garbės pilietis. 1993–1994 m. Pranas Piaulokas dirbo Šiaulių dramos teatro meno vadovu, o 1995–2006 m. – Teatro literatūrinės dalies vedėju. Aktorius buvo ilgametis Teatro meno tarybos narys, ne kartą rinktas tarybos pirmininku. Šiemet P. Piaulokui paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai.

Pranas Piaulokas Šiaulių dramos teatre aktoriumi dirbo nuo 1969 m. rugpjūčio 1 dienos. Šiaulių dramos teatro scenoje debiutavo Zarobabelio vaidmeniu J. Jurandot komedijoje „Devintasis teisuolis“. Nuo pirmųjų kūrybinės veiklos metų išryškėjo aktoriaus profesinė branda, ją lemiančios asmeninės savybės – disciplina darbe, pareigingumas, darbštumas, iniciatyvumas.

Paminėtini vaidmenys teatre: Orfėjas – J. Anuilh’o „Euridikėje“, Krūšna – V. Mykolaičio-Putino „Valdove“, Žanas – A. Strindbergo „Freken Julijoje“, Kebotas – E. O’Neillo „Meilė po guobomis“, Imperatoriaus munduras – E. Radzinskio „Luninas, arba Žako mirtis“, Liuciferis – Byrono „Kaine“, Sganarelis – Moliźre’o „Don Žuane“, Borgas – I. Bergmano „Žemuogių pievelėje“, Dovydas – O. Milašiaus „Mefibosete“, Čičinskas – K. Ostrausko „Čičinske“ ir kiti.

Ryškius sceninius paveikslus aktorius sukūrė šio dešimtmečio spektakliuose: Otą Kacą („Juozapas Šveikas“ J. Hašeko romano motyvais), Čebutykiną (A. Čechovo „Trys seserys“), Panikovskį (Ilfo ir Petrovo „Aukso veršis“), Fanį Poriotį (J. Kambanelio „Kelias iš vidaus“), Altoumą (C. Gozzi „Princesė Turandot“). Įsimintini ir vaidmenys kine: Auktma („Herkus Mantas“), Zaviša („Atpildo diena“), Lackis („Daktaro Ivenso tylėjimas“), Pedro („Visa teisybė apie Kolumbą“), Šešėlis („Žaltvykslės“).

Viename paskutinių interviu P. Piaulokas sakė:

„Visuomet dėmesingai žiūrėjau į darbą. Kartais būna, kad kai kurios medžiagos išgąsdina, būna tuščia, atrodo, kad nieko nematai, bet kai pradedi kojomis vaikščioti, kažką paspiri, išrieda, pakeli, surandi. Ne visur būna kūrybiniai laimėjimai ar įdomu, bet yra tokia profesija. Nemanau, kad simfoniniame orkestre muzikantui suduodant metaliuku į trikampį yra labai smagu, bet jis – atlikėjas ir turi skambėti.“

Šiaulių dramos teatras