Dailė

Baltadvario kūrybinė laboratorija

Videniškių tapybos plenero paroda Šv. Jono gatvės galerijoje

Vidas Poškus

iliustracija
Mariaus Zavadskio altorėlis

Netoli Molėtų, prie Siesarties upelio, įsikūrę Videniškiai garsėjo kaip kunigaikščių Giedraičių tėvonija. Iki mūsų dienų išlikę XVI a. jų statytos Baltadvario pilies griuvėsiai, manieristinė Šv. Lauryno bažnyčia, keli palaimintojo Mykolo Giedraičio kultą propagavusių atgailos kanauninkų (baltųjų augustinų) vienuolyno pastatai. Kilmingos giminės atstovų ir dvasininkų dėka miestelis kelis šimtmečius buvo ne vien šio regiono, bet ir visos Lietuvos kultūros ir dvasiniu centru. Miestelio apylinkėse taip pat gausu istorinio paveldo. Netoli Videniškių išlikęs kol kas netyrinėtas Liesėnų piliakalnis, senoji šventvietė – Velniakalnis, Baltadvario pilkapynas, Žižmaukos dvaras.

Nuo 2003 m. dviem liepos mėnesio savaitėms į Videniškius Molėtų galerijos "Akcija M" vadovė Aistė Gabrielė Černiūtė tapybos plenerui sukviečia menininkus iš Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų. Kūrėjai gyvena buvusiame vienuolyno viršininko pastate. Simpoziume išoriškai dominuoja tapybinė meno kalba, tačiau kryptingai siekiama įvairioms sritims ir ideologijoms atstovaujančių autorių bendradarbiavimo. Todėl renginys pavadintas "Baltadvario kūrybine laboratorija". Menininkai skatinami tapybinėmis ir visomis kitomis įmanomomis išraiškos priemonėmis kurti vietinio paveldo bei kraštovaizdžio temomis, jungti jas su asmeniniais išgyvenimais, kurti subjektyviąją mitologiją.

Atrodo, kad turtingas apylinkių istorinis paveldas ir vaizdingas kraštovaizdis žmones įkvėpė sukurti kuo daugiau legendų apie Videniškių kraštą. Molėtų krašto muziejuje rankraščių pavidalu saugomi šiose vietose surinkti keli šimtai mitologinių pasakojimų. Kiekvienais metais netiesioginiu plenero inspiracijų šaltiniu tampa renginio kuratorės parinktas vis kitas padavimas. Šiuometinio simpoziumo moto pasirinktas padavimas apie Baltadvario pilkapyną. Pasakojama, kad švedai užkariavę visą pasaulį ir daugiau nebeturėję ką veikti. Jie pradėjo šaudyti dangun. Iš aukštybių pasipylusi kruša išmušė daugybę švedų. Likę gyvi supylė pilkapius žuvusiems.

Kasmet plenere susiduriama su mistiškais ir sunkiai paaiškinamais reiškiniais. Kažkurią vasarą menininkai stebėjo į bažnyčios sienas besidaužantį vienakojį baltą balandį, po to apsigyvenusį vienuolyno lange. Pasigirdo svarstymų, kad tai galbūt kokio nors mirusio Giedraičio ar vienuolio (gal net luošumu pasižymėjusio, baltą abitą dėvėjusio palaimintojo Mykolo) vėlė. Mistiniai įvykiai ir išgyvenimai nuolat lydėjo ir šiuometinį renginį. Pirmą dieną prieš dalyvių akis lyg iš giedro dangaus atlėkęs bičių spiečius. Ilgai dūzgęs virš galvų, spiečius įsisuko ir ilgam apsigyveno vienuolyno sienoje. Vėliau prie vienuolyno pasirodė ir nuo menininkų nebepasitraukė juodas vienaakis katinas.

Du inspiracijos šaltiniai (kultūrinis paveldas ir gamtinis landšaftas), skirtingos pasaulio regėjimo ypatybės lėmė dvilypį Videniškių simpoziumo dalyvių kūrybos pobūdį, balansavimą tarp modernaus ir postmodernaus meno principų, klasicistinio universalizmo ir romantinio subjektyvizmo, stilistinių ekspresionizmo trafaretų ir nekonvencionalios išraiškos priemonių, racionalių taisyklių ir improvizacijos, formų aiškumo bei tikslumo ir ekstravagantiškų pavidalų, giedros nuotaikos, santūrumo ir niūraus nerimo, egzaltuotų aistrų ir poetinių metaforų, tautinių įvaizdžių ir religinės simbolikos.

iliustracija
Kristinos Dūdienės performansas

Videniškių kūrybinėje stovykloje dominavo tradicinei lietuvių tapybos mokyklai atstovaujantys autoriai. Vis dėlto aplinka ir individualios savybės padiktavo savo sąlygas, todėl galima kalbėti apie bandymus praplėsti savo regėjimo lauką, diferencijuoti plastinį ir ikonografinį žodyną.

Šiame kontekste bene labiausiai išsiskyrė viename vietinės mokyklos kambarėlyje instaliaciją, o bažnyčios šventoriuje akciją pristačiusi Kristina Dūdienė. Savo dėmesį ji fokusavo į menininkes kamuojančias fobijas, baimes ir kompleksus. Klaustrofobiškoje erdvėje iš eskizų pieštuku ir pastele, akvarelinių bei aliejinių etiudų, įvairiai išdažytų skudurėlių, aplikacijų kūrėja sudėliojo mozaikiškai trupantį, psichologiškai iki aukščiausios nervinės įtampos paveikų vienišumo ir skausmo paveikslą. Simpoziumo uždarymo metu šventoriuje ant medžio pakabintų senų drobinių marškinių fone keliolika minučių trypčiodama vietoje ir kaip mantrą kartodama žodžius tapau – netapau, K. Dūdienė deklaravo ne vienai menininkei aktualią dilemą, kai vidinė būtinybė skatina kurti, o išorinės priežastys verčia tapti namų šeimininke. Kūrinys neatsitiktinai dedikuotas analogišką būseną išgyvenusiai, tarpukaryje Kauno meno mokyklą baigusiai, Vydūno sekėja buvusiai, bet dėl šeimyninių priežasčių kūrybinių ambicijų atsisakiusiai autorės tetai.

Panašios mintys kamavo ir Moniką Maziliauskienę. Eskizuose pieštuku ir akvarele arba nedideliuose, ikoniškuose (formatu ir hierarchizuota erdvine sandara) tapybos darbuose ant lentų autorė įkūnijo dvilypę tarp šeimos ir kūrybos pasiklydusios menininkės būseną. Išoriškai banalios buitinės scenos, kuriose dažniausiai vaizduojami jos pačios vaikai, aplinkiniai žmonės, pasižymi organišku sentimentalumo ir agresyvumo junginiu. Šis derinys įtikinamai išreikštas ir stilistinėmis priemonėmis – brutaliai supaprastintu piešiniu bei skaidriomis žalsvomis, melsvomis, rausvomis spalvomis.

Sakralumas, tik kartais susijęs su skirtingų kultūrinių tradicijų paveiktomis pažiūromis ir išraiškos priemonėmis, buvo pagrindinis Aistės Černiūtės, Jolantos Krivickaitės, Manto Maziliausko, Jūratės Mitalienės, Linos Zavadskės, Mariaus Zavadskio plenerinės kūrybos orientyras.

A. Černiūtė į vientisą prasminę visumą paradoksaliai jausmingai ir kartu ironiškai jungė asmenines impresijas bei įvairių religijų simbolius (auksu degančios bažnyčios fone energingai šmirinėjantys gaidžiai, pirštus ar net tantrinius įvaizdžius primenantys medžiai ant smaragdiškai žalių pilkapių). Pagrindinis J. Krivickaitės inspiracijų šaltinis buvo vienuolyno kapitulos salę puošiančios XVIII a. portretinės freskos bei senosios, puošniais kokliais dekoruotos krosnys. Šiuos objektus redukavusi iki arabeskinių ornamentų autorė pasiekė sugestyvų, persiškų ar indiškų miniatiūrų skaidrumą ir ramybę primenantį rezultatą. Pastoziška, tamsi ir statiška M. Maziliausko tapyba pasižymi šamanišku kūrybos proceso traktavimu, siekiu užfiksuoti esmines transcendencijos apraiškas šiame žemiškajame pasaulyje. Panaši siekiamybė, bet ne išraiška būdinga geometrizuotai hierarchiškoms ir hedonistiškai ryškiaspalvėms, tibetietiškas mandalas primenančioms L. Zavadskės kompozicijoms. Dekoratyvus, beveik achromatinis J. Mitalienės ciklas buvo skirtas šv. Augustinui. Kaip pagrindinis augustinų ordino autoriteto intelektą žymintis ženklas ir raiškus plastinis akcentas, dailininkės darbuose šmėžavo koliažiškai priderintos senos, apipelijusios, bažnyčios zakristijoje rastos knygos. Pankiškosios DIY ideologijos ir barokinių vienuolynų kultūrai būdinga paperoles technika pagamintų relikvijorių ir dirbtinių gėlių įkvėptas M. Zavadskis rankų darbo nešiojamuoju altorėliu su švč. Mergelės Marijos atvaizdu pademonstravo, kad kiekvienas tikintysis gali pats pasidaryti tiek savo garbinimo objektą, tiek jo priemones.

iliustracija
Andriaus Zakarausko paveikslas "Paskambint lietuvaitei"

Kitų menininkų kūriniai pasižymėjo akademiškesne plastika, pasaulietiškesnėmis temomis. Pusiau abstrakčiais panteistiniais peizažais Jolanta Dambrauskaitė bandė įsiklausyti į aplinkos ir asmenines nuotaikas, jų kaitą. Linas Gelumbauskas, Rūta Eidukaitytė ir Rasa Šaltenienė sprendė spalvinius Videniškių apylinkių landšafto klausimus. L. Gelumbauskas daugiau dėmesio skyrė išraiškai ir ekspresijai, o R. Eidukaitytės, kaip ir R. Šaltenienės, tapyba iki skausmo žaižaruojančiais spalviniais deriniais, akcentuota ritmika ir ornamentiniu piešiniu buvo artimesnė fovistinei sąlygiško vaizdo koncepcijai. Živilė Jasutytė analizavo laiko poveikį senosios bažnyčios erdvei ir jos veikėjams – barokiniams paveikslams, skulptūroms, architektūrinėms detalėms. Peršviečiama akvareline technika Jurga Sidabrienė fiksavo skirtingus karšto vidurvasario momentus. Klasicistinis santūrumas ir ramybė būdinga Dalios Lovčikienės popieriaus karpiniams, tapybai ant stiklo.

Sakralizuotą ir klasikinio modernizmo žodyną vartojančią kūrybą postmodernia ironija ir konceptualumu labiausiai atnaujino steriliai fotografiška Andriaus Zakarausko tapyba. Vietinį provincialų kontekstą autorius panaudojo kaip medžiagą uždaros ir vartotojiškos visuomenės analizei bei kritikai ("Paskambink lietuvaitei 1"; "Potenciali pora su įmanomu idealiu namu dviem"). Kita vertus, jo darbuose matoma ir tam tikra jausmingumo dozė, kurią galima paaiškinti paties autoriaus būsenų, kolegų ir aplinkos poveikiu (geriausias pavyzdys – vienoje drobėje pasirodęs ypatingo A. Zakarausko dėmesio realybėje sulaukęs minėtas vienaakis katinas ("Imam katę ir varom į mišką") arba beveik religinio turinio, kinematografiškai kadruota "Iš-pažintis".

Savotišku plenero kulminacijos tašku tradiciškai tapo jo uždarymas. Paprastai bažnyčios šventoriuje atidaroma kelias valandas trunkanti, miestelio bendruomenę ir svečius su kūrybinio darbo rezultatais supažindinanti paroda. Šiais metais dėl netinkamų oro sąlygų kūriniai eksponuoti vienuolyne ir jo prieigose. Parodos metu koncertavo saviveiklininko Juozo Vasiliausko vadovaujama kapela. Beje, šis vietos šviesuolis vienuolyno rūsyje iš savo medinių objektų, gumbuotų kelmų ir šakų, sukūrė instaliaciją – "Juozo sodą", niūria nuotaika ir paveikumu mažai kuo besiskiriančią nuo Jono Gasiūno "Pelenų sodo".

Apskritai, ne tik kūrybinės stovyklos uždarymo ar Šv. Jono gatvės galerijos ekspoziciją, bet ir visus plenero metu sukurtus darbus norėtųsi apibūdinti "menamos instaliacijos" terminu. Baltadvario kūrybinėje laboratorijoje atsiradę kūriniai sudaro plastiškai ir konceptualiai vientisą erdvinę struktūrą, tiesiog įaugančią į vietinį kraštovaizdį ir tampančią (bent trumpalaike, momentine) neatsiejama Videniškių peizažo dalimi.