Teatras

Atsivėrimai

Apie neįgaliųjų teatrą ir kūrybą iš arti

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

iliustracija
Simno vaidintojai su vadovu Arūnu Narausku

Kaip dažnai žmogų, besielgiantį mums nesuprantamai, pavadiname kvailiu. Žmogaus psichika ir asmenybė tam tikra prasme determinuota individualios patirties sąveikos su išoriniu pasauliu kontekste. Yra daug situacijų, kuriose visi mes galime pasijusti neįgaliais, yra sakęs Gintaras Mažeikis. Pasak jo, "neįgalių žmonių aplinkui pilna. Negali perskaityti angliškų terminų Londono gatvėje – esi neįgalus. Nemoki naudotis kasdieniais, bet tau nežinomais įrankiais – vėl neįgalus..." Nuo keistų – iš tiesų fiziškai ne visai įgalių – žmonių visuomenė dažniausiai atsiriboja. Bet gal teisingiau tokius žmones vadinti "sunkiai besimokančiais"? Šios grupės žmones ženklina visas diapazonas specifinių charakteristikų, ne vienas jų turi sensorinių, greitesnės orientacijos, judėjimo, koordinacijos, kalbos, komunikacijos sutrikimų.

Pirmą kartą susipažinau su jais iš arčiau liepos mėnesį Giruliuose įsikūrusioje Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" organizuotoje didelėje stovykloje "Pasaka". Kaip tikras karvedys 400 stovyklos žmonių būrio veiklą koregavo "Vilties" vadovė Dana Migaliova. Aplinkui sukiojosi sutrikusio intelekto žmonės, pedagogai, virėjai, šeimų nariai, jauni, nebe pirmus metus su sunkiais stovyklos gyventojais dirbantys jauni savanoriai, administravimu užsivertusios paslaugios merginos. Pamačiau skvarbiais žvilgsniais į kiekvieną žvelgiančius nenuilstantį, tolerantišką, geraširdį Robertą, bendravimo su meno pasauliu poveikį patyrusį, savimi pasitikėti pradedantį Luką, su fotoaparatu nesiskiriančią Ingridą, du skirtingus pasaulius sutaikyti mėginančią ir meno jėga labai tikinčią Janiną Butkuvienę, Druskininkų "Vilčiai" vadovaujančią optimizmu ir entuziazmu trykštančią Liliją Sereikienę... Patekau į nuostabią bendruomenę, kurioje viešpatavo visuotinė tolerancija keistenybių pasauliui, bendravimo džiaugsmas ir gero tarpusavio elgesio siekis.

Stovyklos darbą sudarė penkios programos. Galėti patiems tvarkyti savo reikalus mokė programos "Socialinis atstovavimas sau", "Lyderių mokymas". Bendroje JAV ir Lietuvos "Apples" programoje pedagogai dalijosi darbo su įvairius mokinius integravusiomis klasėmis patirtimi. Dienomis vyko darbas su šeimomis. Vakarais visi rinkdavosi į salę žiūrėti šių keistų žmonių rengiamų improvizuotų "talentų šou", "modelių vakaro", "sportinių pasirodymų", dalyvauti ritmais negalią nustelbiančioje diskotekoje, kurioje sukioti ir vežimėliai su juose "įkalintais" jaunais žmonėmis.

Ypač laukta parengtų spektaklių. Suvažiavo vaidintojų trupės iš Panevėžio, Simno, Vilniaus (Markučių ir Pašilaičių), Plungės, Visagino neįgaliųjų dienos centrų, pensionatų. Ir ne tik pasirodyti, bet ir konkuruoti dėl teisės dalyvauti Kijeve įvyksiančiame neįgaliųjų teatrų forume. Ką duoda teatras socialinę-kultūrinę atskirtį patiriantiems žmonėms? Ugdomas bendrystės jausmas, stimuliuojama grupinė komunikacija, pažadinamos kūrybinės galios, fantazija, įsiklausoma į kasdienybėje prislopintas savo balso intonacijas. Per trumpučių spektaklių maratoną kiekvieno labai skirtingo vakaro metu išvydome savotišką alcheminę laboratoriją, kurioje plastika padėjo išreikšti tai, ko nepavyksta pasakyti žodžiais. Scenoje žaista metaforomis ir simboliais. Bet kuris vaidmuo buvo tarsi asmeninių galių ir kolektyvinės apraiškos susiliejimas.

Geriausiu spektakliu visos stovyklos atstovai pripažino Panevėžio jaunuolių dienos centro teatro grupės "Svajoklis" pristatytąjį "Gimtadienio belaukiant". Puikiai dirbantys su menamais daiktais, šmaikščiai bendraujantys tarpusavyje ir su sale, palaikantys gerą sceninį ritmą, – tokie yra Zofijos Ramanauskaitės išugdyti Solveiga, Daiva, Gintarė, Donatas, Aurimas, Justas, Marius. "Mes stengiamės puoselėti žmogų, kuris sugebėtų kiek galima savarankiškiau pažinti jį supantį pasaulį, bendrauti, visapusiškai integruotis į visuomenę", – kalbėjo trupės vadovė.

Kartą per metus Panevėžyje vyksta neįgaliųjų teatrų festivalis. Jeigu nesate buvę – būtinai apsilankykite. Deja, panevėžiečiai dirba nepavydėtinomis sąlygomis: repetuojama fojė, kur blaškomas dėmesys, čia pat kuriama butaforija, ieškoma muzikinio vaidinimo sprendimo. Kadaise J. Miltinio trupėje bandžiusi jėgas teatro vadovė Z. Ramanauskaitė sako, kad auklėtiniams reiktų skirti daugiau dėmesio. Bandė įvairius sceninės raiškos būdus. Mažiausiai pasiteisino vaidinimas su tekstu. Todėl dabar pačios vadovės formuojamuose spektakliuose nemažai įdomios ir tikslingos plastikos. Vadovė džiaugiasi, kad pagerėjo grupėje dirbančių auklėtinių pastabumas, reakcijos, vertinimų kokybė, mąstymo kryptingumas. Įsijungė sensorika, garsu reiškiama emocija. Išjudėjo, atrodo, sustingę kūnai. Vadovę sužavėjo neseniai matyti japonų spektakliai ir jų trupių gyvenimo organizavimo būdai. "Jie moka patys ryžių lauką prižiūrėti ir už derlių gautais pinigais teatrą išlaikyti. Tačiau mums sunkiau. Ne visi suvokia teatro reikšmę, o manieji artistai dažnai vaidinti ateina jau pailsę po darbinės veiklos." Nepaisant to, jau ne vienerius metus vadovė dirba su nuolatine vaidintojų grupe. Todėl ir rezultatai akivaizdūs.

Vaidintojai iš Markučių parodė poetišką, plastišką, muzikalų spektaklį pagal H.Ch. Anderseną "Ir po tūkstanties metų..." (režisavo Liucija Černiauskienė). Aurelijus tapo visos stovyklos pažiba. Tokios vidinės poetikos ir jos plastinės išraiškos gali pavydėti visi profesionalūs artistai. Visagino Kazlų kaimo pensionato vaidintojai pateikė trumpus pasakojimus, kupinus metaforų, – puiki terapija jas kuriantiems. Gaila, kad mažai atsiranda žmonių, suvokiančių teatrinės veiklos reikšmę šiems jaunuoliams. Nors yra ir patalpos, ir scena, ir didžiulis Marijos, Petrutės bei jų draugų noras vaidinti. Plungės teatrinė grupė "Kaukė", vadovaujama Romualdos Šimkuvienės, vaidino spektakliuką "Asiliukas, kuris ieškojo draugo". Pasigamintos fantastiškos lėlės!

Giruliuose pasirodė ir Simno specialiosios mokyklos dienos centro "Šviesos namai" teatro studija "Runas". Jai vadovauja Arūnas Narauskas ir Zofija Jakubauskienė. Parodytas spektaklis pagal H.Ch. Anderseną "Coliukė". Trupė bandė jungtis su sveikaisiais gimnazistais. Įdomiausia, kad šiųjų nenorėję priimti dienos centro vaidintojai. Gal jautė konkurenciją? Teatro darbui skiriama vos kelios savaitinės valandos. Tačiau A. Narauskas dirba gerokai daugiau. Vaidintojai nekantriai laukia vadovo, kuris supranta ne tik jų galimybes, bet ir bando vaidinimus pritaikyti jų pajėgoms. Jaunuoliai tapo gerokai savarankiškesni. Patys renkasi drabužius, perukus iš siuntų, pasiekusių pagal tarptautinius projektus dirbantį teatrą. Sunku pažengti iki lygmens, kai bandoma improvizuoti. Kol kas tik stengiamasi trupės narius išmokyti scenoje įprasminti sąvokas, logišką veiksmo seką, judesiu ar išmoktu žodžiu išreiškiamą plastiką. Vadovybė palaiko Arūno sumanymus. Todėl trupė jau galėjo pasirodyti ir tarptautiniuose festivaliuose.

Stovykla žavėjo bendruomenės gyvenimu. Daug džiaugsmo visiems teikė scena, kurioje kiekvienas norėjęs galėjo parodyti savo išgales. Ko tik nematėme! Šokį, ką tik sukurtą poetinį tekstą, ugningą breiką, naujo kostiumo projektą, dainą, net improvizuotą orkestrą, kurį subūrė spalvų ir garsų metodiką taikantys muzikai Valerija ir Romualdas Brūzgos. Paties net ir primityviais instrumentais išgautas garsas suteikė muzikuojantiems daug gerų emocijų. Tuo įsitikino ir stovyklą aplankęs Prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma.

Šiandien negalima pasakyti, kiek Lietuvoje vaidina neįgaliųjų. O tiksliau, kiek jų gyvena teatru. Mažai yra specialistų, kurie geba ir nori atverti tuos keistus uždarus pasaulius. Štai stovykloje šio teatrinio projekto vadovė, plastiškoji Silvija Bilskytė sukvietė visus norinčius dalyvauti improvizuotame teatriniame žaidime. Didžiulis dalyvavusiųjų entuziazmas įtikino, kad menas keičia žmogų, suteikia jam orumo ir kūrybingo skrydžio.

Stovykloje išryškėjo ir problemos. Trupių vadovai vienbalsiai konstatavo, kad teatru būtina gyventi, nes poveikio vaidintojams rezultatai yra akivaizdūs. Įdomu ir naudinga būtų į veiklią komandą suburti visus Lietuvoje vaidinančius. Būtina rengti specialistus, kurie žmogaus pasauliui tobulinti mokėtų pasitelkti visus teatro elementus. Dienos centrų ir kitokių darinių vadovai privalėtų suteikti sąlygas dirbti. Vaidintojai dažniau norėtų keistis scenomis. Padėti dirbti su keistaisiais artistais galėtų ir profesionalai. Bent patarti. O kas pasirūpins, kad būtų vaidinamos ne tik vadovų sukurtos scenelės, bet ir profesionalų draminės miniatiūros?

Galima tik pasidžiaugti, kad ir Lietuvoje uždarame pasaulėlyje užsisklendę savotiški žmonės jau gali atsiverti, ieškoti saitų su visuomene, gyvendami teatru.