Savaitė

Thomas Mannas ir šiuolaikinis menas

Trijų menininkų iš Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos darbai

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Lino Rimšos garso instaliacija "Rudens introdukcija"

Dešimtojo Thomo Manno festivalio išeities tašku šiemet tapo "Kultūriniai peizažai. Miestai po istorinio lūžio". Šie miestai – Gdanskas, Kaliningradas, Klaipėda, – per visą XX amžių lyg futbolo taurė keliavę iš rankų į rankas, po Antrojo pasaulinio karo prarado visus tvirtus saitus su praeitimi ir tapo simuliuotos istorijos dalyviais. Iki šiol nėra aišku, kas tokie yra šių miestų gyventojai. Kokia jų tapatybė? Patirdami trijų kultūrų įtaką jie išaugo į savitą beveik nepriklausomą nuo savosios tautos rūšį. Paradoksalu, tačiau šis XX a. didžiosios istorijos padarinys tampa dabartinės Europos tautų prototipu.

Aktyvūs kultūrų manai, įtakos, adaptacija ir transgresija akivaizdžiai pasireiškia festivalio šiuolaikinio meno programoje, sudarytoje Šiuolaikinės dailės informacijos centro. Nors čia dalyvavo menininkai iš visų trijų minėtų miestų, plačiau nagrinėsiu du, mat jie, kalbant atvirai, man pasirodė vertingesni už trečiąjį. Pastarasis buvo Kaliningrado menininko Danilo Akimovo garso ir vaizdo instaliacija "Murmur muziejus". Čia jis tyrinėja autentišką Nidos mikrogarsų pasaulį, sinchroniškai derindamas jį su šio krašto vaizdais. Glaudi vaizdo ir garso kaitos tarpusavio priklausomybė pasirodė gana iliustratyvi, neišbaigta. To tikrai nepasakytum apie Gdansko menininkų dueto "Cavalleris" pasirodymą. Maciekas Szupica (Monsieur Zupika) ir Adamas Hryniewickis (Great Adaggio) savo multimedijos projekte sujungė ne tik garsą, vaizdą, gyvą triukšmą, bet ir rafinuotą savo pačių sceninę išvaizdą (juodi frakai, įmantrūs riesti ūsai) bei preciziškai paruoštą pasirodymo erdvę. Pasirodymo erdvė (Nidos menininkų kolonija) su visais savo tamsos, niūrumo, apleistumo atributais audiovizualinę instaliaciją pavertė simboline atvirkštine šios instaliacijos projekcija. Ekrane rodomi nespalvoti vaizdai, neišreiškiantys jokio konkretaus laiko ar erdvės, simboliškai išdėstyti taip, kad sukurtų pačių menininkų išgalvotas istorijas. Šios istorijos vyksta beveik kafkiškoje inertiškos esaties erdvėje. Išoriškai įprastų vaizdų, arba daiktų, sukeitimas vietomis sukelia nepaaiškinamą nerimą, kurį menininkai sustiprina ambient muzika ir neaiškiais šiapus ekrano sklindančiais traškesiais, šnabždesiais, teškėjimais. Visa videoprojekcija susideda tarsi iš atskirų keturių dalių-istorijų, tačiau bendras jų vardiklis tampa uždara simbolinio vaizdų išdėstymo sistema, kurios menininkai griežtai laikosi. Patys būdami šios sistemos išradėjais ir jos tarnautojais, jie sukuria autonomišką "Cavalleris" kvazirealybę, o jos tuštumą užpildo triukšmu, vaizdais, ritmu ar pasiklydusiais radijo bangų dažniais. Tiesa, pernelyg dažnai ekrane narciziškai pasirodantis įmantrus, beveik viduramžiškas "Cavalleris" logotipas nenoromis kėlė asociacijas su klubine kultūra, kuri net įsigalėjus postprodukcinei kultūrai retai pavadinama menine veikla.

Kompozitoriaus Lino Rimšos garso instaliacija "Rudens introdukcija" buvo radikalus klubinės estetikos antipodas. Uždaru ratu išdėstyta po atviru dangumi prie Nidos švyturio, ant Urbo kalno, ji sukūrė sakralinę erdvę, kurioje nerimą keitė meditacija. Tradicinė japonų muzika čia pinasi su lietaus, vėjo, griaustinio garsais ir barokine muzika. Simbolinę reikšmę įgyja skaičiai penki ir septyni, kuriais remiasi beveik visa klasikinė japonų haiku ir tanka ("trumpa daina") poezijos tradicija. Griežti šių poezijos žanrų struktūros reikalavimai bei simbolinė kalba būdingi ir tradicinei japonų muzikai. Pastaroji taip pat grindžiama pentatonika, kai tarp gretimų garsų yra didžioji sekunda. Instaliacijoje ši sistema įgyvendinta vienas po kito įjungiant penkis grotuvus, iš kurių sklinda tradicinio giedojimo fragmentai. Kaip japonų poezijoje simboliais išreikšti metų laikai tampa abstrakčiais vidinio gyvenimo peizažais, taip garsą išreiškiančiais šifrais grįsta muzika tampa abstrakčia vidinių emocijų išraiška. Visoje griežtoje schemoje svarbiausia tampa subtilus gamtos pajautimas, išgirsti sinchronišką jos ir savo dvasios virpėjimą. Simboliškai po penkių minučių įsijungia vargonų skambėjimas, atliekantis a la barokinį choralą. Dramatiškas barokinės muzikos skambesys tampa šios septynių minučių trukmės kūrinio kulminacija. Per visą instaliacijos laiką girdimas lietaus ir vėjo šniokštimas, jie pinasi su aplink Nidos švyturį siaučiančio vėjo garsais. Nida ir Japonija turi daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Būtina pažiūrėti L.Rimšos žvilgsniu, kad tai suvoktum. Arba išgirstum.

Kultūrinius peizažus šiemet fiksuojantis ir analizuojantis Th. Manno festivalis vis aprėpia įvairias kultūros raiškas. Savita šio krašto istorinė-politinė-socialinė-kultūrinė raida gali sukurti unikalią erdvę aktualiems dabarties klausimams tirti. Juk "bevietiškumas", gyvenimas nesibaigiančioje kultūrinių įtakų sankirtoje bei savojo tapatumo paieška būdinga ne tik Gdansko, Klaipėdos ar Kaliningrado gyventojams, bet ir kiekvienam individui bet kuriame Europos mieste.