Reali nerealybė dvimatėje plokštumoje

Vytautas Tomaševičius. „Figūra Nr. 131. 2006 m.

Kažkada, kai turėjome marias laiko ir noro nesustojant plepėti ir džiaugtis, mėgdavome vaikštinėti po miestą ir kurti žmonių, kažkada gyvenusių dabar jau architektūros paminklo vardą turinčiuose namuose, istorijas. Nuo apkūnaus pirklio su gausia šeimyna įsikraustymo į drožinėtu medžiu kvepiančius kambarius iki jo rudaakės tarnaitės meilės istorijų, paįvairintų pro šalį skubančių vežimų ratų dunksėjimu ir panašiai. Dabar jau nepavyksta bastytis ištisas dienas, kuriant naujus sapnus tam, kad jais pasidžiaugę tučtuojau išbarstytume. Tačiau kartais norisi. Apie tai pradėjau galvoti bežiūrėdama į Vytauto Tomaševičiaus paveikslus. Kažkokia ramuma ir ties banalumo riba balansuojanti lyrika. Kadangi dabar visi esame visuotinio saldžiojo šventinio laikotarpio įkaitai, spėju, kad ne aš viena dažnai būnu itin jautri įvairių formų ir spalvų banalumui. Todėl su pasimėgavimu galvoju ir rašau žodelį „balansuoja“. Nors lygiai taip pat galima būtų parašyti: „flirtuoja“ ar „žaidžia“. Žaisti visada smagu, ypač jei kiek rizikinga. O menininko žaidimas su banaliais dalykais visada džiugina ir kiek stebina. Todėl su malonumu pamėginsiu nupasakoti jo esmines taisykles.

Skleidžiantys šiltą nuotaiką paveikslai nėra tušti. Jie tarsi G.G. Marquezo tekstai – pasakodami vieną istoriją, nejučia vis nukrypsta į vieną ar kitą pusę, taip neleisdami nuobodžiauti ir kurdami savotišką dialogą su žiūrovu. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl vis norisi juos lyginti su daugiasluoksniais sapnais, tais, kuriuose nėra kasdienybės ir aiškumo, tais, į kuriuos norisi sugrįžti. Artimą sapnui būseną Tomaševičius kuria gana įdomia paties menininko surasta ir sėkmingai naudojama technika, jungiančia grafinį atspaudą ir tapybą. Turbūt ši jungtis ir veikia savitą paveikslų atmosferą. Aiškinant šį metodą techniškai turėtų būti pasakyta, kad ant realistinės, tikroviškos tapybos pagrindo dedamas vienspalvis tamsus grafinis atspaudas. Čia ir prasideda žaidimas: grafinis atspaudas savo prigimtimi yra griežtesnis ir tikslesnis, galbūt net sausesnis nei tapyba – teptuko, dailininko pirštų, spalvų ir jų tonų žaidimas. Tuo tarpu žiūrint į paveikslų siužetą atrodo, kad ištapytoji jų dalis yra realistiškesnė, aiškesnė nei ją vietomis dengiantys grafiniai ženklai ar, tiksliau, grafiniai prisilietimai, dengiantys, ryškinantys, klaidinantys ar papildantys pirmąjį, siužetinį tapybos sluoksnį. Ir čia jau galima žaisti pačiam su savimi spėliojant, kuris gi sluoksnis priklauso „realybei“, kuris – „nerealybei“: realistiškai ištapyti lokalaus kolorito žmonių veidai ir kiti regimojo pasaulio fragmentai ar juodos iš dinamiškų linijų susiraizgiusios figūros arba abstraktūs ženklai? Toks labai neskubrus ir net meditatyvus žaidimas su paveikslais, kurio eiga priklauso nuo žaidžiančiojo nuotaikos.

Norint apibūdinti Tomaševičiaus paveikslus dailės krypčių ir stilių terminija, neįmanoma apsiriboti vienu sakiniu. Jie – šiek tiek siurrealistiniai (toks lietuviškas atsargus ir dailus siurrealizmas), šiek tiek realistiniai (ne be stilizuoto lyriškumo dozės). Ir tai – figūrinė tapyba, kuri, kritikams besistebint jos atgimimu, jau tapo gana stipri ir svarbi.

Vytauto Tomaševičiaus paveikslai nėra deklaratyvūs ir kategoriški. Smūgis į paširdžius, ryški šviesa į akis, dėvėti apatiniai po nosimi, tikslus lyg peiliukas šūkis – tai paveiki, bet vis dėlto nebūtina sąlyga bendravimui. Žinant, kad dažniausiai iš Tomaševičiaus drobių į mus žiūri anoniminiai veidai, kuriuos užkloja grafinis sluoksnis, galima kalbėti apie asmenybės, individualumo svarbą ir reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje (ne jos deklaravimą, kuris šiandien garsus kaip niekad). Žiūrint į grakščias balerinas ant ištapytų vyriškų veidų pagrindo, galima paliesti ir lyčių santykių temą. Arba, matant ant kiekvieno iš mažesnių darbų jų numerius (šiuo metu autorius jau įpusėjęs antrąjį šimtą), klausti apie kūrybos unikalumą. Tačiau svarbiau pati nuotaika, kurios neveikia teorijos. Čia turbūt labiau tiktų „vardyti regimybes ir pajusti dvasinę atmosferą“. Ir tada galima kurti iš paveikslų žiūrinčių veidų gyvenimo istorijas ar mėginti juos įvardyti ir prisijaukinti kaip sapne pasirodžiusį iki šiol nesutiktą veikėją. Galima sekti jautrią atspaudo liniją, kurios krūvį puikiai išreiškia balerinos (šokio) judesys.

Įdomu, kad tai – pirma personalinė Vilniuje gyvenančio ir kuriančio autoriaus paroda Lietuvoje. Pirma (kaip ir antra, trečia, ketvirta ir penkta) personalinė paroda surengta dar 2003 m. Danijoje. Iki jos, žinoma, buvo grupinių parodų Lietuvoje ir už jos sienų, tačiau akivaizdu, kad dailininkas, bent jau iki šiol, daugiau dėmesio skyrė užsienio galerijoms ir žiūrovui. Norisi tikėti, kad galerijoje „ARTima“ surengta Vytauto Tomaševičiaus paroda „Nereali realybė nr. 2” įvyko ne atsitiktinai, ir galima tai laikyti dar vienu meno rinkos augimo Lietuvoje ženklu.