Socialinis kultūros matmuo

Per pastaruosius 25 metus Europos visuomenių struktūra, vertybės, ekonomika ir politika smarkiai pasikeitė, ir daugelis tų pokyčių, pavyzdžiui, senųjų pramonės šakų nykimas ir bedarbystės tapimas norma, sunkiai išgyvenami. Ištisi regionai, o kartu ir miestai prarado savo identitetą, jų gyventojai – gyvenimo prasmės pojūtį. Šioje situacijoje kultūra gauna naują užduotį – palengvinti pokyčių simptomus, sukurti naują identitetą ir suteikti gyvenimui šiek tiek prasmės. Todėl kultūros veikėjai nuolat skatinami į savo projektus kaip nors įtraukti socialinį aspektą. Daugeliui tai tiesiog reiškia, kad reikia pakeisti retoriką, ieškant finansavimo, ir jie tai suvokia kaip nelemtą kliūtį. Tačiau formuojasi ir socialiai angažuotos kultūros reiškinys.

Socialinis kultūros matmuo visada ryškus Europos kultūros sostinių programose ir ataskaitose. Netgi kartais linkstama viską vertinti socialiniu požiūriu – ir suintensyvėjusią kultūrinių renginių dinamiką, ir išaugusį turizmą, ir daugybę sukurtų naujų darbo vietų. Tačiau „Palmer/RAE Associates“ į šį klausimą pažvelgė siauriau – tirdami, kaip kultūros sostinėms pavyko pasiekti išsikeltų socialinių tikslų.

Tikslų spektras

Tyrėjai pastebėjo, kad formuluodami tikslus daugumos miestų atstovai socialinio aspekto neakcentavo, o labiau rūpinosi įvaizdžio gerinimu ir savo kultūros pristatymu tarptautinei publikai. Tačiau buvo ir tokių miestų, kurie, atvirkščiai, siekė tam tikrų socialinių pokyčių. Kaip teigė Roterdamo atstovai, „garbingu Europos kultūros sostinės titulu galima pasinaudoti siekiant sėkmingiau su kultūra supažindinti platesnę publiką, bet to tikrai nepakanka titului pateisinti“.

Miestų atstovai imasi iškalbingos retorikos skelbdami kultūros sostinės tikslus ir visada pabrėžia, kad sieks įtraukti kuo įvairesnius visuomenės sluoksnius ir kad jiems rūpi žmonių kultūriniai poreikiai. Tai paprastai lemia kuo platesnės kultūros sampratos formulavimą: „Geras gyvenimas kasdien yra gera kultūra“, anot Helsinkio. Taigi įvairiuose miestuose į kultūros programą įtraukiamas maistas, sportas, religija ir specifinės tradicijos, pavyzdžiui, sauna.

Paprašyti išrikiuoti Europos kultūros sostinės tikslus pagal svarbą, kultūros renginių organizatoriai tarp svarbiausių paprastai įtraukdavo ir kultūros auditorijos plėtimą. Anot tyrėjų, tai atspindi Europai įprastą kultūros politiką. Tačiau konkretesnį tikslą – „socialinių ryšių stiprinimą“ – daugelis miestų nustūmė į sąrašo apačią, išskyrus Roterdamą, Liuksemburgą, Briuselį, Helsinkį, Gracą ir Lilį. Be to, tame pačiame mieste dirbantys žmonės skirtingai suvokia kultūros sostinės tikslus ir dažniausiai kultūros auditorijos plėtimas vis tiek lieka marginalija, antriniu tikslu. Socialiniai tikslai paprastai labiau artikuliuojami Šiaurės Europos šalyse – Belgijoje, Skandinavijoje, Nyderlanduose, o mažiausiai – Rytų Europoje. Tačiau socialinis aspektas rengiantis kultūros sostinės metams tampa vis reikšmingesnis – iki 2000 m. tik labai nedaug miestų į tai iš viso kreipė dėmesį, o dabar tampa būtina atsižvelgti į įvairių visuomenės grupių poreikius. Šiuo tikslu Europos kultūros sostinėse įgyvendinami trijų tipų projektai.

Kad kultūra taptų visiems prieinama

Paprastai kultūra (ypač profesionalioji, arba Kultūra iš didžiosios raidės) suvokiama tarsi kažkokia ypatinga sritis, prabangus priedas, skirtas specialiai tam pasiruošusiems ir pakankamai turtingiems žmonėms. Dauguma visuomenės narių apskritai nesidomi kultūra ir prasidėjus kultūros laidai perjungia televizijos kanalą. Todėl reikalavimas (kad ir sau išsikeltas) įtraukti į kultūros vyksmą kuo daugiau žmonių gerokai apsunkina organizatorių darbą. Kita vertus, kultūros auditorijos plėtimas atrodo kaip vertingas dalykas, nes tik taip pati kultūra galėtų tapti reikšminga, o ne marginaline visuomenės gyvenimo sritimi.

Todėl daugumoje miestų pirmiausia rūpintasi, kad kultūros programos ir projektai būtų kuo lengviau prieinami: neįprastose vietose kuriamos naujos kultūrinių renginių erdvės, gerinamas lankytojų aptarnavimas, mažinamos kainos, organizuojamas tikslinis transportas, rengiami nemokami koncertai, taip pat vyksta specialūs renginiai mokyklose, bendruomenių susibūrimo vietose, kitaip tariant, kultūra tiesiog atnešama ir padedama žmonėms „po nosim“. Pavyzdžiui, Briuselyje įvairiose bendruomenėse rodyta trumpametražių filmų programa „Miesto istorijos“, „Briuselio pogrindis“, „Slaptoji Briuselio muzika“ ir kt.

Kitas būdas priartinti kultūrą – tai sukurti galimybes visiems bent trumpam tapti meno kūrėjais organizuojant įvairias kūrybines dirbtuves. Šiuo požiūriu ypač stengtasi dirbti su vaikais – į juos linkstama žiūrėti kaip į būsimą kultūros publiką, be to, lengva ir pigu dirbti su didelėmis grupėmis, pasinaudojant esama mokyklų sistema. Dažniausiai tai būna edukaciniai projektai apie „kultūrą ir kultūros vertybes“: vabalų-robotų paroda Liuksemburge, vaikų kino projektas Stokholme, mokyklų opera Avinjone, „Vaikystės miestas“ Bolonijoje, bendri profesionalių menininkų ir mokyklų darbai Briugėje. Kita tikslinė grupė – pagyvenę ir neįgalūs žmonės, o Stokholme, Tesalonikuose ir Roterdame siekta įtraukti imigrantų bendruomenes. Tačiau be išsamesnių ir objektyvesnių tyrimų sunku įvertinti, kiek šios iniciatyvos iš tikrųjų pagerino kultūros apytaką neįprastose vietose.

Kultūra kaip instrumentas

Kai kultūra tampa globalizacijos padarinių švelninimo įrankiu, nepaprastai sureikšminama jos socialinė nauda (ją vis reikia įrodinėti norint įgyvendinti kokį nors projektą), o pati kultūra tuomet atrodo lyg šalutinis produktas. Tokie į socialinę naudą nukreipti projektai, kaip teigia tyrėjai, paprastai būna maži, siauri ir riboti laiko atžvilgiu, todėl net ir vertingiausieji lieka marginalūs ir kultūriniu, ir socialiniu požiūriu. Tai paprastai būna jaunimo kūrybinės dirbtuvės, kurių tikslas – sumažinti asocialų elgesį ir stiprinti pasitikėjimą savimi, specializuoti teatro renginiai, informuojantys apie sveikatos ir socialines problemas, arba programos bedarbiams, turinčios padėti jiems grįžti į darbo rinką.

Tokių kultūros instrumentiškumo pavyzdžių Europos kultūros sostinėse mažiau. Paprastai organizatoriai tiesiog tikisi, kad bendruomenėms skirti projektai tiesiog kaip nors jas paveiks ir sustiprins socialinius ryšius, bet mažai kas iš tikrųjų žino, kaip to pasiekti. Vis dėlto kai kuriuose miestuose tokie projektai buvo gerai apgalvoti ir galbūt pasiekė užsibrėžtų socialinių tikslų: Stokholme dirbantys žmonės (autobusų ir taksi vairuotojai, bibliotekininkai, policininkai ir t.t.) turėjo lankyti kursus, kurių metu buvo supažinti su vietos istorija ir kultūra, kad vėliau galėtų padėti miesto svečiams; Prahoje surengtas kino festivalis, skirtas žmogaus teisėms, etninėms ir rasinėms problemoms bei mažumų teisėms. Tačiau nors kai kurie miestai užsimojo spręsti tokias sudėtingas problemas kaip pilietinės visuomenės kūrimas, kultūrinė įvairovė, migracija ir prekyba žmonėmis, nėra jokių duomenų apie tai, kad tokiu būdu būtų pasiekta kokių nors apčiuopiamų rezultatų.

Kultūra visiems ir visų kultūra

Šios renginių grupės tikslas – išplėsti galimybes reikštis žmonėms, kurių kultūrinės vertybės marginalizuojamos ar išstumiamos iš dominuojančios kultūros peizažo. Nors tai yra „socialinio pobūdžio“ renginiai, jie yra pirmiausia kultūriniai ir meniniai, nes jais siekiama išgirsti naujus balsus ir atverti kultūros erdves visiems. Pavyzdžiui, Helsinkio programa „EuCrea“ skatino neįgaliųjų kūrybą; atmintis, sakytinė istorija ir urbanistinė vaizduotė buvo svarbūs Briuselio ir Graco kultūros programų komponentai. Manoma, kad būtent tokie projektai ir turi daugiausia galimybių sukurti ilgalaikį socialinį poveikį.

Kai kuriuose miestuose kultūriniais projektais stengtasi sustiprinti tautinių mažumų pozicijas. Pavyzdžiui, Tesalonikuose bendradarbiaujant su žydų bendruomene buvo kuriamas muziejus, fiksuojantis 2000 metų žydų gyvenimo mieste ir Holokausto istoriją, o štai Prahoje vyko tarptautinis romų kultūros festivalis, Roterdamo projektuose dalyvavo narkomanai, sekso darbuotojai ir kiti marginalai. Be to, Roterdame įgyvendinta ambicinga programa „Skelbti tikėjimą kitoje parapijoje“: menininkai, teologai ir politikai kalbėjo religinėms bendruomenėms, kurioms patys nepriklausė. Programoje dalyvavo 52 bažnyčios, mečetės ir šventyklos, ji sukėlė didžiulį susidomėjimą.

Rezultatai

Tyrėjai nustatė, kad rezultatai daug kur buvo pozityvesni nei galima būtų tikėtis iš tikslų formuluočių. Teigiama, kad labai sustiprėjo socialiniai ryšiai (kas dažnai nė nebuvo vertinama kaip svarbus tikslas), nors kultūros auditorija ne ką teišsiplėtė (o tai buvo vienas svarbiausių tikslų). Miestui pabuvus Europos kultūros sostine, kultūros renginiai tapo lengviau pasiekiami, sustiprėjo savanorių organizacijos, o anksčiau išstumtos grupės geriau integravosi į visuomenės gyvenimą. Pavyzdžiui, Porte pastangos įgyvendinti socialines programas pozityviai paveikė kultūros organizacijas, kurios vėliau patobulino savo edukacinę veiklą.

Tačiau šios srities rezultatus ne taip paprasta įvertinti. Viena priežasčių – net tie, kuriems įvairūs projektai buvo skirti, negali aiškiai pasakyti, ką apie juos mano. Mat pokyčiai gali ne tik sukurti naujas raiškos galimybes, bet ir sustiprinti senas įtampas bei įžiebti nesutarimus. Be to, rezultatai ir jų suvokimas ilgainiui keičiasi. Tai, kad kultūros renginių organizatoriai linkę nepastebėti šių niuansų, liudija būtent šios srities nereikšmingumą mąstant apie būsimas programas.

Kitas svarbus socialinių pokyčių vertinimo kriterijus – jie turi būti ilgalaikiai. Kitaip nei pagrindinė kultūros sostinės programa, kuri suvokiama kaip „speciali“ ir trumpalaikė, paprastai tikimasi ir trokštama, kad bendruomenėms skirti projektai tęstųsi, nes jie esą naudingi miesto gyventojams. Tačiau kaip nustatyti poveikio ilgalaikiškumą? Juk nepakanka to, kad koks nors projektas tęsiamas ir po kultūros metų, kartais tai net netikslinga. Projektas jau gali būti tiesiog atlikęs savo užduotį, o su juo susiję žmonės jau gali norėti imtis ko nors kito. Todėl tyrėjai mano, kad svarbiau yra kritiškai pažvelgti į tai, ką žmonės mano apie savo nuveiktą darbą ir ką ketina veikti toliau. Taip pat svarbu, ar įgyta patirtimi naudojamasi – pavyzdžiui, minėtas Roterdamo „tarptikybinis“ projektas tapo ilgalaikiu todėl, kad vėliau Gracas ėmėsi panašios iniciatyvos.

Ir iš tikrųjų, nepaisant įvairių problemų, bendruomeninės iniciatyvos dažnai tęsiasi, nes jos yra gana nebrangios ir labai rūpi su tuo susijusiems žmonėms. Sakytinės istorijos projektas „Briuselis priklauso mums“ yra puiki tokio tęstinumo iliustracija. Todėl, daro išvadą tyrėjai, gali būti, kad, šalia infrastruktūros gerinimo, būtent bendruomeniniai projektai padeda kultūros sostinės programoms sukurti stabilius pokyčius. Jei jie teisūs, reikia iš naujo įvertinti tokių projektų vietą kultūros sostinės programose.

Problemos

Tačiau įgyvendinant socialinius projektus paprastai iškyla daugybė problemų. Dažnai jos yra labai elementarios: miestuose tiesiog nėra tokių tradicijų ir trūksta patirties, be to, į šį darbą nėra linkę įsitraukti nei kultūros sostinės organizatoriai, nei rėmėjai, nei politikai. Rengėjai paprastai neturi aiškios socialinių programų strategijos, o jei ji ir yra, pritrūksta pinigų. Visuomenės dalyvavimą liaupsinančią retoriką grąžina į tikrovę galingas politinis, ekonominis, kultūrinis ir administracinis spaudimas. Organizatoriams būna sunku rasti partnerių, nes projekto sumanymą inspiruoja situacija – pats kultūros sostinės festivalis, o ne realūs poreikiai. Pagaliau dažniausiai būna tiesiog sunku ką nors sudominti tokiais projektais, ypač – žiniasklaidą, kuriai labiau rūpi su infrastruktūros darbais susiję skandalai. Marginalijos tiesiog pagal apibrėžimą negali patraukti rėmėjų, pinigingos auditorijos ar meno kritikų dėmesio, todėl būtent šių projektų biudžetai apkarpomi pirmiausia.

Kai kuriuose miestuose miesto plėtra prilyginama bendruomeniniam darbui, tačiau tai – pavojingas požiūris. Svarbiausia, kad brangiai kainuojantys infrastruktūros projektai užgožia kompleksiškas bendruomenės regeneracijos problemas taip pat, kaip didelės parodos ir festivaliai paslepia šalia vykstantį edukacinį darbą. Iš tolo kultūros sostinės programa gali atrodyti lyg ištaigingas kreiseris, elegantiškai plaukiantis į uostą, o jam iš paskos seka paskiri bendruomenių burlaiviai, besistengiantys per daug nepriartėti, kad jų nesutraiškytų. Ir nesvarbu, ar bendruomeniniai projektai užima svarbią vietą programoje, ar ne, organizatoriai kritikuojami – arba už profesionaliosios kultūros ir tarptautinį rezonansą garantuojančių renginių ignoravimą (taip atsitiko Briuselyje), arba už per menką dėmesį vietos gyventojams.

Vis dėlto, nors daugelis respondentų abejoja socialinio matmens reikšme kultūros renginiams ir net nelabai žino, ką apie tai ir manyti, jis tampa vis svarbesnis. Dabar socialinis aspektas jau įtrauktas į Europos kultūros sostinėms keliamus reikalavimus ir ateityje jo nebebus galima apeiti – miestai, panorę atsisakyti socialinių projektų, jau turės paaiškinti, kodėl taip daro.

Parengė Agnė Narušytė