Įspūdingas reginys su moraliniu pagrindu

Nikolajus Lebedevas

Sausio 1 d. ekranuose pasirodė Nikolajaus Lebedevo filmas „Vilkogaudis“ („Volkodav“, Rusija, 2007) – trejus metus kurta rusų fantastinė pasaka, pasak kai kurių kritikų, techniniais parametrais nenusileidžianti vakarietiškiems analogams, tokiems kaip „Žiedų valdovas“. Specialiai filmui „Mosfilme“ buvo pastatytas 5 kvadratinių kilometrų medinis senovės slavų miestas. Filmuota ir Slovakijoje, Juodkalnijoje. Filmo biudžetas – 20 milijonų dolerių, pagrindas – Marijos Semionovos bestseleris, išleistas daugiau nei milijono egzempliorių tiražu, režisierius – Nikolajus Lebedevas. Kino kritikas Lebedevas, atėjęs į režisūrą, pabandė įdiegti rusų kine netradicinius žanrus – siaubo, filmų apie serijinius žudikus („Gyvačių šaltinis“, 1997, „Gerbėjas“, 1999), persvarstyti tradicinius – jo ekranizuota Emanuilo Kazakevičiaus „Žvaigždė“ (2002) pateikė naują požiūrį į rusų karinį filmą.

Filmo herojus yra slavų berniukas, kurio tėvus nužudė ateiviai iš svetimos šalies, o jį patį išvežė vergijon. Berniukas suaugo, tapo bebaimiu Vilkogaudžiu, bet neatsisakė minties atkeršyti piktadariui Žadobai. Vilkogaudis pasisamdo saugoti miškais, laukais ir pelkėmis į savo vestuves vykstančią kunigaikštytę. Jis tikisi sutikti Žadobą, nes šiam taip pat rūpi kunigaikštytė… Pagrindinius vaidmenis sukūrė Aleksandras Bucharovas ir Svetlana Akinšina, taip pat vaidina Nina Usatova, Natalija Varlej, epizode pasirodo ir Juozas Budraitis.

Pateikiame ištraukas iš režisieriaus interviu savaitraščiui „Moskovskije novosti“ ir žurnalui „Ogoniok“.

„Vilkogaudžio“ – „pirmos rusiškos fantastinės pasakos“ – analogų lengviau rastume Vakarų kine.

Aleksandras Rou, kurį aš labai myliu, vis dėlto kūrė kiną vaikams, o čia – pasaka suaugusiems. Kaip, beje, ir bet koks kitas filmas – ir Tarkovskio „Nostalgija“ taip pat. Aš negalvojau apie tradiciją, juk „Ekskaliburas“ ir „Konanas barbaras“ – labai skirtingi filmai... Jei kalbėsime apie įtakas, tai, žinoma, paveikė Spielbergas ir jo „Indiana Džounsas“. Tai su didžiuliu azartu ir milžiniška išmone sukurtas filmas. Man patinka Spielbergo pagarba profesijai ir jo fantazija, kurie atsiskleidė dirbant su, tiesą sakant, pigiais siužetais. Skaičiau tuos scenarijus – tai vieni sapaliojimai. O ekrane – šedevras.

Ar nebijote, kad „Vilkogaudis“ taps visaliaudinių tendencingos nacionalinės idėjos paieškų dalimi? Vis dėlto Jūsų filme rodomas slavų galiūnas, sukylantis prieš blogus svetimšalius. Šį paveikslą galima traktuoti gana laisvai.

Bet kokį gerą dalyką galima panaudoti blogiems tikslams. Negaliu atsakyti už nesveikus žmones. Man net į galvą nešovė, kad filme galima įžvelgti rusiško ir nerusiško supriešinimą. Man tai filmas apie gėrį ir blogį. Apie tai, kad galios turintis žmogus gali ją panaudoti geriems darbams. Apie tai, kad negalima gyvenimo tikslu paversti keršto, juk tai neproduktyvu! Mano filmas, nesvarbu, ar jis pavykęs, ar ne, yra nuoširdus, o nuoširdumą tam tikri žmonės mėgsta panaudoti savo tikslams. Jei būčiau kūręs filmą gudraudamas, juo pasinaudoti būtų sunkiau.

Ar Jums netrukdė sąlygiškas ir gana schematiškas Marijos Semionovos knygų pasaulis?

Pirmąkart gyvenime susidūriau su tokiu sąlygiškumo mastu ir buvau sukrėstas to, kaip jį sunku perkelti į kiną. Net filmuodamas istorinį filmą žinai, kuo gali pasiremti, už ko pasislėpti. Čia nebuvo už ko slėptis. Supratau, kad „Vilkogaudį“ bus sudėtinga pastatyti, bet net nenujaučiau, kaip tai bus sunku meniškai. Kažkuriuo momentu peržengiau to pasaulio ribas – ir personažų skausmas, džiaugsmai tapo tokie pat realūs, kaip ir manieji. Gal net realesni. Vis dėlto bet koks filmas – tai pasaka, iliuzija. Šiuo atveju iliuzija padidėja keliskart.

Ar Jums pavyko padaryti svetimą savu? Kaip pavyko ištverti sunkius šimtų tūkstančių romanų apie Vilkogaudį gerbėjų žvilgsnius?

Į nugarą įremti žvilgsniai – mano profesijos dalis. O jei kalbėsime apie svetimo pasisavinimą... Scenarijus buvo rašomas, perrašomas, perkratomas, tai buvo kelias nuo knygos perpasakojimo iki scenarijaus, egzistuojančio pagal savus įstatymus. Norėjau papasakoti savarankišką istoriją, suprantamą net tiems, kurie neskaitė knygos. Knyga gyva. Norit – skaitykite ją.

Pagrindinis filmo herojus sukurtas pagal amerikietiškus pavyzdžius, jie vadinami „idealiais herojais“. Ar nebijote, kad mūsų žiūrovai tokiu gali nepatikėti?

Išoriškai Vilkogaudis gal ir primena amerikietišką keršytoją be galvos. Tačiau taip tik atrodo. Jis užaugo vergovėje ir jo fizinė jėga skiriasi nuo treniruoto atleto jėgos. Jis greičiau primena konclagerio kalinį, išgyvenusį, bet nepalūžusį. Jo jėga ne tik fizinė, jo stiprus dvasinis pradas. Vilkogaudis yra susiformavusi asmenybė. Tam, kad visa tai išreikštų herojus, reikėjo stiprios aktoriaus prigimties, charizmos. Su Armeno Džigarchaniano teatro aktoriumi Aleksandru Bucharovu mes jau kartu dirbome – tai sudėtingo likimo žmogus, sibirietis, buvęs kariškis, boksininkas, jo stiprus vidus ir charakteris.

Ar galima pasakyti, kad rusiška fantastinė pasaka – tai mūsų kino bandymas atsakyti „Hario Poterio“, „Žiedų valdovo“ ir panašių filmų gamintojams?

Negaliu kalbėti viso kino vardu. Manęs visiškai nejaudina nei „Haris Poteris“, nei „Žiedų valdovas“. Tai – ne mano kinas, juo nesidomiu. Pirmąkart prisiliečiau prie žanro, kur viskas išgalvota, bet kartu ir paklūsta griežtam kanonui, stilistikos. Tačiau nors tai ir fantastinė pasaka, centre turi būti žmogaus drama. Filme teksto nedaug, vienas veiksmas. Didžioji filmo dalis buvo pasakojama nebylaus kino kalba, arba, kaip mėgdavo sakyti Hitchcockas, grynuoju kinu (pure cinema).

Gana žiauriame filme „Vilkogaudis“ ekrane periodiškai pasirodo baltai apsirengusi moteris, primenanti, kad pasaulį valdo meilė. Nors iš to, kas vyksta ekrane, tokios išvados visai negali daryti.

Tokia išvada kyla iš siužeto logikos ir, tikiu, iš paties gyvenimo logikos. Egzistuoja dvi pradinės jėgos – gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis. Kiekvieno žmogaus istorija – judėjimas nuo vieno prie kito. Vilkogaudis yra žmogus, kurio gyvenimas buvo sulaužytas pačioje pradžioje, todėl jis yra įsitikinęs, kad pasaulį valdo jėga. Bet jis giliai moralus žmogus, todėl pats gyvenimas veda jį į šviesą. Čia nėra jokio prieštaravimo. Tiesiog kai kurių scenų, pavyzdžiui, genties žūties, buvo neįmanoma nufilmuoti nežiauriai, juk vis dėlto mes rodome žmogišką skausmą ir mirtį. Mūsų filme yra labai rimta užtvara blogiui. Dažnai filmuose, nepaisant jų kūrėjų profesionalumo, man pristigdavo moralinio prado. Ypač mūsų filmuose „apie banditus“. Nors, tarkime, „Krikštatėvyje“ rodomi žiaurūs, bet simpatiški žmonės, autoriaus pozicija taip aiškiai išreikšta, jis taip akivaizdžiai skiria gėrį ir blogį, kad asmeniškai aš niekad nenorėjau būti panašus į tuos herojus.

Parengė Kora Ročkienė