Pamėnkalnio galerijos atgimimas

Romualdas Balinskas. „Emigranto daina“. 2005 m.

Pamėnkalnio gatvės galerijoje veikianti paroda „Ex improviso“ – tai šiuolaikinės lietuvių tapybos ir keramikos panoramos fragmentas, kartu proga aplankyti atnaujintas galerijos erdves. Nedidelė, tačiau šiuolaikiškai įrengta, tinkamai apšviesta Pamėnkalnio galerijos parodų salė nuo šiol turėtų būti patrauklesnė ir eksperimentuojantiems, drąsesnės meninės išraiškos siekiantiems kūrėjams.

„Ex improviso“ ekspozicijos tapybos dalį sudarė Rita Mikučionytė, keramikos kolekciją surinko galerijos direktorė Roma Survilienė. Parodoje galime išvysti tapytojų Gintaro Palemono Janonio, Ramūno Čeponio, Vidmanto Jusionio, Ričardo Bartkevičiaus, Romualdo Balinsko, keramikų Noros Blaževičiūtės, Ramutės Juršienės, Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės, Audriaus Janušonio kūrinius.

Žvelgiant į eksponuojamus tapybos darbus, galime pastebėti tam tikrus dabartinės lietuvių tapybos procesų atspindžius. Vyrauja lietuviškai tapybos mokyklai itin būdinga gestiškoji, arba ekspresyvioji, meninė kalba, įsišaknijusi mūsų kultūroje dar nuo ///ARS laikų. Ekspresyvumas įgauna skirtingas formas – nuo gana artimų natūrai R. Balinsko tapybos pavidalų, G.P. Janonio koloristinių žaidimų, improvizacijų su įvairiomis antropomorfiškomis figūromis, energingos ir ironiškos R. Bartkevičiaus manieros iki abstrakčių R. Čeponio paveikslų, kur matome tik lakonišką pastozinių dažo sluoksnių ir santūrių formų kalbą. V. Jusionio kūriniai atrodo priartėję prie kitos, siurrealistinės stilistikos; šaižūs spalviniai sąskambiai, fantastiški figūrų siluetai, lygiai užtepti paveikslų paviršiai sukuria sapno, irealumo nuotaiką.

Jei „Ex improviso“ demonstruojamą tapybą lygintume su lietuvių dailės procesų ypatumais, tai keramikos darbuose galėtume įžvelgti ne tik šias tendencijas, bet ir aiškias sąsajas su parodoje eksponuojama tapyba. Ypač tai atsispindi jauno menininko A. Janušonio darbuose. Įdomu, kad keramikas neatsisako figūrinių pavidalų, nesiekia abstrakčios raiškos. Ironiškas ir kartu liūdnas moters portretas – pagrindinis jo darbų motyvas. Ekspresyvi išraiška, „pašiaušta“ kūrinių faktūra, energinga, „impresionistiška“ lipdyba priartėja prie gestiškos manieros tapytojų darbuose – tai ir išraiškingas R. Čeponio paveikslų paviršius, ir specifiška figūrų traktuotė G.P. Janonio kūriniuose, ir G. Bartkevičiaus sarkazmas.

N. Blaževičiūtės, L. Matijošaitytės-Martinkienės, R. Juršienės kūriniai ne itin nustebino formos naujovėmis, tačiau lietuviškos keramikos klasikių darbai žavi profesionalumu, puikia plastika, iškalbingomis metaforomis. Atrodo, daug metų kuriančios menininkės vis dar nestokoja kūrybiškumo, įkvėpimo. Beje, būtent šios autorės pastaraisiais metais itin dažnai demonstruodavo savo kūrybą Pamėnkalnio galerijoje.

Skeptikams, kurie Pamėnkalnio galeriją įsivaizduoja kaip ne visada įdomių ir kokybiškų grupinių parodų, tradicinių, nuobodokų taikomosios dailės dirbinių eksponavimo vietą, parodos kuratorė R. Mikučionytė primena galerijos istoriją, kuri skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, bei atskirais laikotarpiais itin svarbų jos vaidmenį. Sovietmečiu šioje parodinėje erdvėje vyko parodos, palikusios ryškų pėdsaką mūsų XX a. antrosios pusės dailės istorijoje – tai 1973 m. įvykusi grupinė tapybos paroda, kurioje dalyvavo Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda, Algirdas Taurinskas, grafikų Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno, Mikalojaus Vilučio paroda 1978 m. bei daugelis kitų, kai galerija tapdavo savotiška priebėga menininkams, nenorėjusiems pritapti prie oficialiosios to meto dailės linijos. Ir nors ilgainiui parodos šioje meno erdvėje prarado maištingą dvasią, pasak parodos rengėjų, dėmesys novatoriškumui, raiškos laisvei čia liko svarbus. Šis siekimas neretai jungia skirtingų kartų ir dailės sričių atstovus, eksponuojančius savo kūrinius Pamėnkalnio galerijoje.