Totalus rūpestis

Norbert Bisky. „Paskutinis išėjimas“. 2006 m.

Įsimylėti menininkų kūrybą dažniausiai būna smagiau, nei įsimylėti pačius kūrėjus. Tai ne mažiau įdomu ir neįprasta, bet dar ir naudinga – nekenkia nervų sistemai. Žinoma, tokia įžanga rašoma ne šiaip sau. Eilinį kartą lengvai įsimylėjau tapybą. Didelį formatą, ryškią rožinę, mėlyną ir kitas saldžias spalvas, jau peržengusias kičo ribas ir tapusias grėsmingomis – kaip Holivudo filmų pabaigoje pasirodanti maniako šypsena artėjant prie nekaltos būtybės, tobulo peizažo fone skambant klasikinei muzikai. Kontrastą tarp formos (raiškos) ir siužeto (koncepcijos).

Tokius jausmus sukėlė Norberto Bisky personalinė paroda ŠMC „Total care“. Nežinau, ar tikrai pats geriausias jos pavadinimo vertimo variantas buvo „Atsidavimas“, angliškas žodis total juk neatsitiktinai užsimena apie sąvoką „totalitarizmas“... Norbertas Bisky – jaunas, simpatiškas, labai paklausus vokiečių menininkas, vienas iš pagrindinių figūrinei dailei atstovaujančių tapytojų. (Beje, kitų vokiškos figūrinės dailės pavyzdžių galite išvysti „Vartų“ galerijoje, parodoje „Užpuolimas“, kur eksponuojami ir keli Bisky darbai – nedidelio formato akvarele atlikti piešiniai.) Norbertas Bisky gimė 1970 m. Leipcige, buvusioje VDR, arba Rytų Vokietijoje, valstybės tarnautojų, nuoširdžiai tikėjusių komunistinėmis idėjomis, šeimoje. Ir jis žino, kad ne viskas buvo taip smagu kaip filme „Viso gero, Leninai“. 1994–1999 m. Bisky mokėsi Menų akademijoje, Georgo Baselitzo klasėje. Dailininko debiutas vyko 1998 m. Baselitzo studentų parodoje. Šiuo metu menininkas gyvena ir kuria Berlyne, jis vadinamas vienu svarbiausių šių dienų Vokietijos menininkų ir naujojo postmodernaus realizmo atstovų.

Menininko biografijos faktus pateikiau ne šiaip sau – jie būtini, norint suprasti kūrinius. Jie pasakoja apie augimą ir gyvenimą socialistinei santvarkai priklausiusioje valstybėje. Idiliškos scenos ir saldus sentimentalumas, šviesios spalvos lyg ir dengia, bet nenuslepia grėsmingų totalitarinio režimo pamatų. Pasak menininko, jis tiesiog nori „išmesti iš galvos kai kuriuos vaikystės prisiminimus apie melagingus pažadus, išdėstydamas juos drobėje“. Lietuvių publikai nereikia aiškinti, kokie tai pažadai ir kaip jie vykdyti. Todėl papasakosiu, kaip jie atrodo Bisky drobėse.

Kaip jau minėjau, tai agresyviai saldus fonas, kuriame vyksta vienoks ar kitoks veiksmas. Įvairius veiksmus atlieka dailūs vaikinai – įdegę, tobulų proporcijų kūnai, niekuo neįsimenantys, bet labai taisyklingi ir gražūs veidai. Veiksmo vieta – nuostabus saldus peizažas ar tiesiog nieko nevaizduojantis spalvingas fonas. Jame dažniausiai būna ir „tuščių“ vietų, kuriamas neužbaigtumo įspūdis, kurį kiekvienas žiūrovas gali papildyti savo prisiminimų vaizdiniais ir asociacijomis. O štai veiksmai gali būti patys įvairiausi... Berniukas – beasmenės tobulybės metafora – valgo koją, bejėgiškai sukasi masiniame sūkuryje, vaizduoja Kristų ar pakaruokliškai kabo ant virvės kalnų fone. Veikėjai nėra blogi ar geri, tiesą sakant, jie net nėra veikėjai – dauguma figūrų turi identiškus veidus. Tai – nuasmeninimo, bejėgiškumo, susitaikymo metaforos. Vaikštinėdama tarp šių darbų labai ryškiai prisiminiau Šarūno Saukos kūrinius. Tiesa, jo žmonės ne tokie dailūs, o kraujas ir mėsos nutapytos daug virtuoziškiau, tačiau bjaurėjimas tuo „total care“ – asmenybės kontrole ją pamažu gniaužiant ir žudant – tas pats. Panašia į Bisky pasirinktą socialinio realizmo stilistika kuria ir prieš kelerius metus ŠMC parodoje „Maskvos laikas“ dalyvavę menininkai iš Rusijos Vladimiras Dubosarskis ir Aleksandras Vinogradovas. Tokia stilistika šiuo metu gana populiari ir gausiai eksploatuojama dailėje ir populiariojoje kultūroje. Tačiau Bisky tapyba išsiskiria savo besikartojančių vaizdinių įkyrumu ir meistriškai kuriama įtampa – tiek koloritu, tiek gana sudėtinga kompozicija, tiek keistu ir žiūrovą varginančiu balansavimu tarp realistiškumo ir grynai konceptualios idėjos.

Geri meno kūriniai, kalbėdami apie viena, visada pasako daug daugiau ir tik taip gali tapti svarbiais ir reikalingais žmonėms, galbūt net neįsivaizduojantiems, kas buvo menininko inspiracijų šaltinis. Bisky kūriniai per socialistinę simboliką, stilistiką ir atpažįstamus ženklus kalba apie kontrolę apskritai. Kontrolę, siekiančią veikti žmogaus asmenybę, dažniausiai – švelniais ir saldžiais (tokio saldumo kaip paveikslų koloritas) pažadais, užkrečiančiais, tačiau nerealiais pavyzdžiais (kaip ir tobuli šviesiaplaukiai berniukai) ir visišku skaudamų vietų ignoravimu ar jų nustūmimu į antrą planą. Žiūrint į šiuos paveikslus, sunku nepradėti galvoti apie kontrolę šiandieniame, neva laisvame vakarietiškame gyvenime. Keista, bet visuomenės valdymo būdai beveik nesikeičia: tobulai dailius kūnus, pozityvias spalvas ir kažkur giliau esančio skausmo ignoravimą, žodžiu, beveik identiškas vizualiosios komunikacijos (grubiai tariant – propagandos) priemones juk matome kasdien... Ironiška, tiesa?