Nacionaliniai tekstilės ypatumai

Niran Baibulat (Suomija). "Liaudiška tradicija". 2004 m. Instaliacijos detalė

Viršutiniame Mykolo Žilinsko galerijos aukšte – kuruojamoji tekstilės bienalės dalis. Pirmame ir antrame aukštuose kūrinių kompanija pati įvairiausia, nes susirinko be atrankos, todėl žiūrovas turi nuolat lanksčiai persiorientuoti nuo visiško paviršiaus iki pat gelmės. Tačiau trečias aukštas – jau kritiškai sukomplektuoti japonės, suomės ir amerikono kuratorių rinkiniai. Po sunkių pietų iš nesuderintų produktų pirmuose aukštuose, viršutiniai rinkinukai tirpo burnoje tarsi triufeliai.

Didžiausią įspūdį paliko japoniška Keiko Kawashima surinkta kolekcija. Kokybės ir technikos siekis toks ryškus, kad vos įžengęs pasijunti pagerbtas ir dėkingas už meistriškumą. Reiko Sudo pagamino siurrealistinį medvilnės audinį su nerūdijančio plieno tekstūra, o didžiulį perregimą sodrių tonų audeklo gabalą iš poliesterio sulankstė pagal tradicinę origami techniką. Kitas ryškus bruožas po stulbinančio technologinės inovacijos ir tradicijos santykio – erdvinis mąstymas. Trimatį vaizdo suvokimą japonų tekstilėje kuratorė kildina iš kimono, drabužio, iš kurio išsirutuliojo visa Japonų tekstilė. Shihoko Fukumoto sukūrė kambarį arbatai gerti iš keturių drobių, kurių spalvos leidžia erdvę pavadinti miglos kambariu. Indigo spalva turi išreikšti dvasinę zoną. Ir šis meditacijos kambarėlis, ir Tomoko Baba iš vilnonių siūlų suręstas jaukus voratinklis, ir Machiko Agano iš meškerės valo numegztas tinklas, apklijuotas popieriumi, yra atnašavimas dvasiai. Meditacinės erdvės veikia kaip sklandantys ore simboliniai drabužiai. Taip pat tobulai technologiškai atliktas, tačiau idėją, o ne techniką kaip savo tikslą iškelia Masako Kitagawa darbas "Gyvenimas iš mano rankų". Žemėlapis, suplėšytas į skutelius, kalba apie patirtą žemės drebėjimą, o juos sujungiantys rankų atspaudai nurodo į žmones, padėjusius kitiems nelaimei ištikus. Suzumi Noda keletą kėdžių ir porą marškinių padengia į isteriją vedančiais žodžiais: dieta ir kalorijos. Menininkė siekia šiuos žodžius nuzulinti, nuvalkioti ir taip numarinti. Kiekvienas kūrinys iš Japoniškos kolekcijos vienaip ar kitaip susijęs su tradicija ir pagarba tobulumo siekiančiai kultūrai.

John K. Raustein (Norvegija). "Visų amatų meistro rankšluostinė siena". 2005 m.

Suomė Silja Puranen surinko menininkus iš įvairių Šiaurės Europos šalių. Viskas arčiau konkretybės ir arčiau asmeniškų patirčių. Panašu, kad šiauriečiai vis dar mėgsta save apmąstyti, apdainuoti ir apmegzti tamsiais ilgais žiemos vakarais. Totorių kilmės suomė Niran Baibulat vąšeliu išnėrė visą totoriškų patiekalų meniu. Nerti pyragėliai su mėsa ir tampriai susiūti obuolių pyrago sluoksniai lėkštėje nukelia į tariamąjį mąstymą, kuriuo meistriškai naudodavomės smėlio dėžės eroje kepdami savus konditerinius stebuklus. Žvelgdamas iš šalies net nesuuostum, kad šie tobuli žaislai yra skaudaus totoriško svetimumo Suomijoje išraiška ir atmetamo identiteto įtvirtinimo aktas. Švedas Petteris Hellsingas irgi labai jutimiška instaliacija pasakoja seno namo istoriją. Kažkada namas buvo šaunus, o po gaisro jame lankosi tik benamiai ir vaikai. Matyti prabangos likučiai ir pagalvės su išsiuvinėtais veidais. Europiečiams daiktai nuo seno byloja ir kalba. Isolde Venrooy iš Nyderlandų iš kartoninių dėžių siūna naujus atvaizdus. Sally Williams iš Didžiosios Britanijos kalbina audinį iš arti prikišusi akį: eksponuoja mikroskopu išdidintą audinio vaizdą. Atrodo įspūdingai ir kiek ironiškai skalbimo miltelių reklamų kontekste. Pietietiškas kolekcijos inkliuzas F. Marquespenteado iš Portugalijos pagal pokalbius su portugalais vyrais sukomponuoja vyro atvaizdą be nugaros (kad nebūtų ko atsukti) ir be rankų (jas reikia slėpti – kruvinos) ir su didžiuliu lyties organu (esminis atributas). Tačiau norvegas Johnas K. Rausteinas tuojau pat išsižada mačistinio vyro supratimo ir demonstruoja vienuoliškos kantrybės reikalaujantį kruopštumą, smulkiais dygsniukais siuvinėdamas įvairias mašinerijas. Gatvės portugalai pašiurptų dėl tokios vyro veiklos ne mažiau, nei tarpukario amerikonai, sužinoję, kad yra lietuvių moterų, užsiimančių tokia atseit vyriška veikla kaip stomatologija. Serbė Snežana Skoko kaip daiktinį įrodymą demonstruoja stalelį, prie kurio kelios damos gėrė kavą, siuvinėjo rankdarbius ir diskutavo meno temomis. Joms buvo iškilę klausimai, kurie ir man pačiai ne taip jau senai knietėjo aptarinėjant paskutinę ŠMC parodą: ar bienalės fabrikuoja meną?

Shihoko Fukumoto (Japonija). "Miglos arbatos namelis". 2003 m. K. Ushiro nuotr.

Amerikietiškąjį rinkinį pristato kuratorius Jonas Ericas Riisas. Ši dalis mažiau vientisa, kaip ir pati Amerika. Lia Cook užprogramuoja mašiną išausti didžiuliu formatu mažos mergaitės nuotraukas iš asmeninio albumo. Atvaizdas tampa pakylėtas ir jutimiškas. Cynthia Schira į didelį formatą perkelia naktinio didmiesčio abstrahuotas šviesas. Tačiau iš visų Amerikos rinkinyje pristatytų autorių tik pats Jonas Ericas Riisas labiausiai įsijaučia į suteiktą galimybę suregzti idėją. Jo sukurtas drabužis iš išorės turi kamufliažo tekstūrą, nurodančią į karą. O vidinėje pusėje kraujo raudonumo fone išsiuvinėti namus sakralizuojantys žodžiai "Namai, mieli namučiai". Darbas, pavadintas "Laisvės kaina", kalba apie karo dialektiką.

Cooltūristės. "Mis(s)apropriacija". 2005 m. M. Vosyliūtės nuotr.

Kad ir kokie skirtingi buvo suomės, japonės ir amerikiečio rinkiniai, jie turėjo savo pozicijas. Todėl kilo pretekstas diskusijoms. Pas mus gausu menininkų, kurių vardai gerai žinomi, tačiau jų pozicija ne – nesvarbu, kokią temą jie pasirinktų. Juos atpažinsite iš iškilmingai tariamų aptakių frazių: "supraskit kaip norit" arba "čia jūsų reikalas, kiek norėsite įsijausti ir kiek leis išsilavinimas". Tokį vingrų slapukavimą ir populiarių dalykų spėliojimą įvardyčiau kaip liūdnąjį posovietinio laikotarpio palikimą. Tačiau smagu, kad susiformavo ir naujo tipo kūrėjų, kurių vardų nežinome, tačiau kiekvienas kurių žingsnis yra sąmoninga pozicija. Kalbu apie "Cooltūrisčių" komandą. Jų projektą tekstilės bienalėje pamatai pirmiausia (po to, kai nuvarė limuziną) – jis pasitinka prie įėjimo į Žilinsko galeriją. Petro Mazūro "Žmogui" cooltūristės prisegė kregždutes iš Jono Mikėno skulptūros "Pirmosios kregždės" – tik minkštas ir rožinės spalvos. Šį veiksmą anoniminė grupė vadina "mis(s)apropriacija" – t.y. neteisingu pasisavinimu, kuris akcentuoja kūrinio panaudojimo paklaidą. Tai – tyčinis lengvo pobūdžio elgesys su menu tam, kad sukiltų abejonės vyriška hierarchija. Kartu tai – apgalvota strategija naujoms prasmėms kurti ir uzurpuotoms viešosioms erdvėms trikdyti.

Net jei jūs visiškai nesutinkate su cooltūrisčių pozicija, tikrai rasite dėl ko padiskutuoti ir neatsitrenksite į rūsčią nesuprasto "genijaus" nugarą.