Trys kūriniai – trys epochos

Inesa Linaburgytė ir Neilas Thomsonas M. Raškovskio nuotr.

Praėjusį šeštadienį (spalio 29 d.) Nacionalinėje filharmonijoje vyko koncertas, kurio programa pasižymėjo keistoku margumu. Net profesionalui buvo sunkoka atrasti kokį nors nuoseklesnį ryšį tarp šiuolaikinio Didžiosios Britanijos kompozitoriaus Hugh Woodo, XIX a. romantiko Hektoro Berliozo ir ankstyvojo Ludwigo van Beethoveno.

Nejauku net pagalvoti apie muzikai prijaučiantį klausytoją, – kaip jam reikėjo susiorientuoti šioje tikrų tikriausioje muzikinėje mišrainėje.

Tiesa, klausytojų nebuvo sulaukta tiek, kiek tikėtasi. Planuojant šį koncertą turbūt nenumatyta, kad jo data sutaps su prailginto Vėlinių savaitgalio pradžia.

Atskirai žvelgiant, kiekviena koncerto programos pozicija buvo rimta ir, regis, itin reikšminga patiems atlikėjams. Koncerte juk buvo net dvi premjeros.

Štai M.K. Čiurlionio kvartetas parengė visai jam ir mums naują opusą – H. Woodo (g. 1932) Serenadą ir elegiją styginių kvartetui ir orkestrui (taip pat styginių).

Dainininkė Inesa Linaburgytė taip pat pateikė premjerą, pirmąsyk Lietuvoje ji padainavo H. Berliozo vokalinį ciklą balsui ir orkestrui "Vasaros naktys" ("Les nuits d’été" pagal Th. Gautier eiles). Nacionalinis simfoninis orkestras greta šių opusų atliko L. van Beethoveno Antrąją simfoniją D-dur, kurią, kaip ir visą programą, dirigavo svečias iš Didžiosios Britanijos Neilas Thomsonas.

Styginių kvartetas ir styginių orkestras – derinys, reikalaujantis itin didelio meistriškumo ir brandaus mąstymo. Pasirinkęs tokią instrumentų sudėtį, kūrinio autorius tarsi iš anksto įspėja, kad čia išorinių efektų ir kitokių ryškių dalykų nebus. Kompozitoriaus pasakojimas – trapus, elegiškas, tylus. Serenadoje bangavęs nedidelės dinaminės skalės ribose, antroje dalyje, elegijoje, jis įgauna ekspresijos, dinaminio augimo, atvedančio į sukauptą kulminaciją. Po jos muzikos audinys praskaidrėja ir pasigirsta paprasta mažorinė melodija, kontrastuojanti su visu kūrinio garsų peizažu, tarsi "kito pasaulio" balsas...

Kūrinio anotacija sako, kad veikalas skirtas dukters atminimui, pirmasis trapus smuiko solo – tai G. Kurtįgo (įžymaus šiuolaikinio vengrų kompozitoriaus) fortepijoninių pjesių ciklo motto, kuriame yra žodžiai "gėlės, gėlės esame", o gale skambanti melodija – iš H. Pfitznerio dainos "Zum Abschied meiner Tochter". Taigi kompozitorius suteikia mums gana apibrėžtus kūrinio suvokimo orientyrus. Jaučiame, kad tai – skausmingi ir nostalgiški apmąstymai apie išėjusį į nebūtį asmenį. Jie iškyla iš tylos ir skendi liūdesyje.

Čiurlionio kvartetas, dirigentas Neilas Thomsonas M. Raškovskio nuotr.

Suprantama, kad norint giliau įsiskverbti į šio opuso subtilų, labai patrauklų garsų pasaulį, vieno premjerinio atlikimo nepakanka.

H. Berliozo "Vasaros naktys" – visais požiūriais sudėtingas veikalas. Jo romantinei idėjai atskleisti vien raiškiai skanduojamo vokalinio teksto nepakanka. Jis reikalauja neklystančios meninės nuojautos, kuri pašnibždėtų, kokiomis priemonėmis galima priartėti prie kūrinio dvasios, kokiu rakursu pažvelgti į jo fantasmagoriškus vaizdus. Dainavimas originalo kalba taip pat reikalauja specifinio vokalizavimo ir geros dikcijos...

I. Linaburgytė į tai pažvelgė be baimės, mįslingus kūrinio puslapius nušviesdama ryškia dienos šviesa, suteikdama jiems operinio užmojo, spalvingumo ir interpretacinės drąsos. Tačiau nesu tikra, kad panašios atlikimo priemonės nenuvedė solistės klaidingu keliu, prasilenkusiu su šio simfoninio veikalo stiliumi.

Orkestras, pirmoje koncerto dalyje buvęs dėmesingu solistų partneriu, antrojoje atliko retai skambančią Antrąją L. van Beethoveno simfoniją. Ši orkestro interpretacija leido gerai suvokti ir įvertinti dirigento N. Thomsono meninę patirtį ir meistriškumą.

Pradžioje labiau stebėjome virtuoziškus ir tikslius svečio rankų judesius, įvertinome jo lankstumą derinant solistų ir orkestro pastangas. Po pertraukos skambesys taip kardinaliai pasikeitė, tarsi grotų kitas orkestras.

Dirigentas išgavo ypatingą bethovenišką skambėjimą, pasiekiamą tiksliai parinkus garso išgavimo priemones: nenudailintą, vietomis šiurkštoką, bet tvinksintį gyvastimi. Buvo perteiktas ir specifinis "kampuotumas", ir staigūs nuotaikų kontrastai, ir gamtos alsavimu dvelkianti lyrika.

Orkestro muzikantai – nuo styginių iki timpanų, – suvienyti bendros kūrinio idėjinės ir stilistinės sampratos, įdėmiai sekė dirigentą, žaibiškai reaguodami į visus jo nurodymus. Nedažnai girdime tokias brandžias interpretacijas.