Kinas

Pagrindinė VDFF programa

anonsai

Trečiadienį Menų spaustuvėje išankstiniu filmo "Tapimas" seansu prasidėjęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiandien oficialiai atidaromas "Skalvijos" kino centre Inesos Kurklietytės filmo "Kristina Kristuje" premjera. Pristatome pagrindinės programos filmus.

"Tapimas" ("Devenir", Belgija, 2004). Režisierė, kino kritikė, feministė Loredana Bianconi lydi savo ieškančią darbo draugę: tai labai rizikingas užsiėmimas, kai tau keturiasdešimt penkeri. Pasakojimas kuriamas palaipsniui, lipdomas iš sielos virpesių.

"Iš vidaus" fiksuojami esminiai asmenybės pokyčiai. Stebint kasdienius filmo herojės veiksmus ir klausantis jos pasvarstymų, kyla apmąstymai apie solidarumo, amžiaus, grožio, laimės, bendrų svajų prasmę. Ši meditacija intymi ir trapi. Tačiau į klausimus, kurie formuluojami filme, atsakyti nelengva: "Ar įmanoma būti "kitokiam", kai bandai išsikovoti savo vietą žiurkių lenktynėse? Ar galima galvoti apie darbą kaip apie šį tą daugiau – naują pradžią, svajonę, eksperimentą?"

"Karūnuota žiurkė" ("Szczur w koronie", Lenkija, 2005). Vienas svarbiausių šių metų lenkų dokumentinių filmų pasakoja režisieriaus Jaceko Bławuto draugystės su trisdešimtmečiu užkietėjusiu girtuokliu Michalu istoriją. Kartu tai ir bene pirmasis Jaceko Bławuto – garsaus operatoriaus, režisieriaus, kino prodiuserio, Berlyno, Hanoverio, Torunės ir Andrzejaus Wajdos režisūros kino mokyklų dėstytojo filmo pristatymas Lietuvoje. Bławutas – per trisdešimties dokumentinių ir vaidybinių filmų autorius, Krzysztofo Kieślowskio, Mareko Koterskio, Felikso Falko ir daugelio kitų vaidybinių filmų operatorius. "Karūnuota žiurkė" prasidėjo nuo Bławuto kurtos dokumentinės telenovelės apie anoniminius alkoholikus, vienas jos herojų buvo Michalas. Kritikas Tadeuszas Sobolewskis iškart po Krokuvos kino festivalio, kuriame įvyko "Karūnuotos žiurkės" premjera, pavadino filmą didžiu: "Filmas sukurtas visiškai solidarizuojantis su herojumi. Režisieriaus ir Michalo draugystė žiūrovą traukte įtraukia į beviltišką, bet užsispyrusį šio žmogaus gelbėjimą. (…) Filme skamba neperžengiamos žmogaus vienatvės kovojant su mirtimi tema, o ją simbolizuoja "karūnuota žiurkė" – alkoholikų šėtonas. Tačiau yra ir didvyriška gaida, kuri galiausiai ima viršų ir dėl kurios herojaus mirtimi pasibaigęs filmas kažkokiu stebuklingu būdu pasuka gyvenimo ir aiškumo pusėn."

"Žudynės" ("Massacre", Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, Libanas, 2005). Filmo autoriams – intelektualams žurnalistams Monikai Borgmann, Lokmanui Slimui, Hermannui Theissenui – "Žudynės" tapo sėkmingu kino debiutu.

1982 m. rugsėjo 16–18 d. tris dienas ir dvi naktis ginkluoti kariai siautėjo Sabros ir Šatilos palestiniečių pabėgėlių stovyklose Beirute. Tikslus žuvusiųjų ir dingusiųjų be žinios skaičius nežinomas iki šiol. Dauguma nusikaltėlių priklausė "Forces Libanaises" – krikščioniškai ginkluotai grupuotei, susijusiai su Izraeliu. Arielio Sharono vadovaujama Izraelio armija buvo apsupusi gyvenvietes. Skerdynės šokiravo pasaulį, bet dabar beveik užmirštos, o Libane tai iki šiol uždrausta tema. Tačiau Sabra ir Šatila tapo "pavyzdžiu" visoms vėliau vykusioms masinėms žudynėms Ruandoje ar vykstant karams buvusioje Jugoslavijoje.

"Žudynės" – tai šešių 1982-ųjų rugsėjį kruvinoje orgijoje dalyvavusių nusikaltėlių prisipažinimas. Filmas susieja psichinę nusikaltėlių būseną ir juos supusią politinę aplinką bei gilinasi į kolektyvinio smurto reiškinį. Filmas negali ir nesiekia atkurti visų Sabros ir Šatilos žudynių aspektų. Montuojant filme kalbančių žmonių pasakojimus, gimė tarsi nauja įvykių versija – skerdynės pačių žudikų akimis. Vienas filmo veikėjų sako: "Dvidešimt metų aš niekam nepasakojau, bet staiga pajutau, kad esu pasirengęs kalbėti. Tai bus pirmas ir paskutinis kartas." Tai, kad tie žmonės slapstosi iki šiol, nulėmė ir vaizdinį filmo sprendimą: jie filmuojami savo būstuose taip, kad jokia detalė neišduotų, kur vyko filmavimas, pasakotojų veidus gaubia prietema. Tačiau prietemoje besirutuliojantis pasakojimas leidžia dar labiau įsigilinti į žudikų žodžius, juolab kad dokumentinio kino istorijoje pasakotojai dažniausiai buvo aukos, o ne budeliai.

"Peizažas" ("Landschaft", Vokietija, 2003). Filmą sukūręs garsus rusų dokumentininkas Sergejus Loznica jau ne pirmus metus gyvena Vokietijoje, bet filmus kuria Rusijoje. …Žiema. Autobuso stotelė Rusijos miestelyje. Žmonės laukia autobuso. Jie pasakoja vienas kitam apie savo gyvenimus. Iš tų kalbų, iš sakinių skiaučių gimsta jų pasaulio vaizdas. Erdvę ir žmones, jų mąstymo būdą ir elgesį sujungia vientisas kameros judesys. "Peizažo" vizualumas artimas lietuvių poetinei dokumentikai. Tačiau Loznica siekia ne tik poetinio efekto, bet ir praplėsti dokumentinio kino gramatiką, todėl jo filmas pirmiausia turėtų sudominti rafinuotos kino estetikos gerbėjus.

"Kontrolės punktas" ("Mahssomim", Izraelis, 2003). Šis režisieriaus Yoavo Shamiro filmas – vienas fenomenaliausių pastarųjų metų filmų, jis pelnė dešimtis prizų įvairiuose festivaliuose visame pasaulyje.

Per tris milijonus palestiniečių gyvena Izraelio okupuotose teritorijose. Norėdami pasiekti kitame mieste ar kaime esantį darbą, aplankyti ten gyvenančius gimines, nuvykti pas gydytoją, jie privalo kirsti Izraelio kontrolės postus. Šie postai – tai pirmo dviejų tautų kontakto vieta. Jie vaidina didžiulį vaidmenį Izraelio ir palestiniečių konflikte. 2001–2003 m. režisierius Yoavas Shamiras filmavo minėtuose kontrolės postuose. Šis filmas – šokiruojanti įžvalga apie tai, kaip okupacija žaloja abi tautas.

"Istorija" ("Story", Vokietija, 2004). Estetiškai jaudinantis psichologinis režisierės Danos Rangos esė pristato įspūdingą asmenybę.Prieš tapdamas astronautu, Story Musgrave’as buvo matematikas, chemikas "Kodak" firmoje, chirurgas traumatologas, pilotas, parašiutininkas eksperimentuotojas, o vėliau ir poetas, turintis literatūros mokslinį laipsnį. Jo kosmonauto karjera yra ilgiausia, į erdvę jis skrido net šešis kartus. Paskutinį kartą jis skrido 1996 m., būdamas 61-erių, keliskart išėjo į atvirą erdvę. Jis yra šešių vaikų tėvas… Pirmą kartą kosmoso keliautojas nusprendė prabilti apie tai, kaip kosmoso erdvė keičia žmogų, kaip su niekuo nepalyginamos patirties įgijęs žmogus gyvena sugrįžęs atgal į Žemę. Filmas pasakoja tragišką jo asmeninio gyvenimo istoriją ir apie tai, ko jis ilgisi dabar… Žurnalas "Cahiers du cinema" rašė: "Filmas perteikia plūduriavimo bekraštėje erdvėje pojūtį – kruopščiai atkartotos detalės ir atskleistas subtilus poetinis šio žmogaus įkvėpimas. Niekas neatitraukia dėmesio nuo filmo konstrukcijos, kurioje yra vienintelis atvaizdas (veidas) ir vienintelis garsas (balsas). Kerintis monologas prikausto žiūrovų dėmesį. Tai hipnotizuojantis ir originalus filmas…"

VDFF inf.