Kapinėse dar nėra ekranų

"Džo Bleko viešnagė"

Vėlinės - ypatinga diena. Lietuviai tiek daug laiko praleidžia kapinėse, kad kartais pradedu įtarti negerus dalykus. Renkuosi ne tautinį liūdesį ir susikaupimą kartą per metus kapinėse, nes savo mirusiuosius prisimenu visai kitomis progomis - tada, kai noriu su jais pasitarti, arba tada, kai noriu juos (ir save) nuraminti, kad pateisinau lūkesčius ir neišdaviau jų idealų. Todėl tokiomis dienomis mieliau bendrauju su televizoriumi, o ne su naujienų ištroškusiais gyvais giminaičiais. Žinoma, galite mane kaltinti, kad, užuot pasiaukojamai šalęs vėtroje ir tamsoje mirgant kasmet vis didėjančių žvakių ugnelėms (netrukus, matyt, sulauksime tikrų žvakių gigantų), šiltai ir saugiai knapsau prieš televizorių. (Todėl labai priekabiai seku tų dienų programas.) Geriu arbatą iš plono porceliano puodelio su mėlynomis chrizantemomis ir negaliu atleisti tiems, kurie nuostabias gėles pavertė mirties simboliu.

Šiemet, matyt, daugiau laiko praleisiu prie knygų, nes televizijos rodo jau kelis kartus mano aprašytus ar paminėtus filmus. Logika aiški: visi bus kapinėse, o ten, laimė, dar nėra televizorių.

Todėl siūlau atkreipti dėmesį ne į filmus, o į asmenybes. Pavyzdžiui, žiūrėdamas keistą, neįtikėtinai natūralistišką ir kartu poetišką 1999 m. Antonios Bird filmą "Plėšrūnas" (TV3, 30 d. 22.50), pasakojantį kraupią istoriją apie laukinių Vakarų kanibalus, bene pirmąkart įsidėmėjau australietį Guy Pearce’ą.

Išgarsėjęs po serialo "Kaimynai", jis tapo Australijos paauglių numylėtiniu. Netrukus jam nusibodo gerbėjų dėmesys, ir jaunas aktorius pasirinko teatrą. Tačiau čia jam nelabai sekėsi. Jis vaidino filmuose, kurių niekas nenorėjo žiūrėti. Vis dėlto netrukus įvyko lūžis: Pearce’as suvaidino Stepheno Ellioto filme "Dykumos karalienė Priscila" ir išsirengė užkariauti Holivudo. Būtent jis suvaidino Edą viename mėgstamiausių mano filmų - Curtiso Hansono "Los Andželo paslaptys". To vaidmens niekas nenorėjo imtis, o Pearce’as nepabūgo ekrane pasirodyti antipatiškas. Po šito filmo iš gausybės pasiūlymų jis pasirinko mažo biudžeto "Plėšrūną", vaizduojantį laukinių Vakarų žiemą. Tačiau publika apie jį prabilo, ko gero, tik po virtuoziškos formos Christopherio Nolano "Memento".

Viename aktoriaus interviu radau žodžius, liudijančius, jog aktorystė jam - bėgimo nuo savęs forma: "Tam tikra prasme aš savęs nepažįstu. Apsimesdamas kitu, galiu įminti šią mįslę. Vaidmuo man suteikia realybės pojūtį". Tą patvirtina ir režisierius Curtisas Hansonas, sakydamas, kad Pearce’as "iš tikrųjų laimingas yra tada, kai gali visiškai pasislėpti už savo vaidinamo personažo".

Tačiau garsiausias australietis Holivude (žinoma, šalia Melo Gibsono) ir toliau lieka Russellas Crow. Į Holivudą jį, beje, pakvietė Sharon Stone. Jis buvo pastebėtas taip pat po "Los Andželo paslapčių", bet tikrąją šlovę jam atnešė Ridley Scotto "Gladiatorius" (TV3, 29 d.). Nesu didelis šio filmo gerbėjas, nes mieliau žiūriu kokius nors senus istorinius kolosus su besišlaistančiomis miniomis statistų. "Gladiatoriuje" juos imituoja kompiuteris. Tačiau Crow herojaus istorija yra universali. Romėnų karvedys Maksimas, atsidūręs gyvenimo dugne, paverčiamas vergu, gladiatoriumi ir kovoja ne tik už savo gyvybę, bet ir už savo garbę ir visos imperijos likimą. Jam pavyksta atkeršyti priešams, išžudžiusiems šeimą. Pakilimas iš dugno - viena populiariausių šių dienų temų. Atvirai sakant, tai kelia šiokį tokį nerimą, nes dugnas niekur nesitraukia, ypač iš pototalitarinių erdvių.

Šį savaitgalį televizorių ekranuose mūsų laukia pačių keisčiausių ir žiauriausių mirčių karuselė. Toks savotiškas karnavalas kartais nuteikia visai linksmai. LTV prie pamokomų istorijų apie mirties keistenybes priskyrė net vieno Holivudo amatininko sukurtą "Aną Kareniną" (1 d. 13.10) - labai supaprastintą Levo Tolstojaus romano versiją. Kita vertus, pačioje Rusijoje jau pasirodė komiksas "Ana Karenina". Filmas buvo filmuojamas Rusijoje, o pagrindinį vaidmenį kūrusiai Sophie Marceau ir Rusija, ir filmas buvo lemtingi. Po filmo ji metė savo "pigmalioną" Andzejų Żuławskį ir ištekėjo už amerikiečio filmo prodiuserio - jauno, gražaus, turtingo ir neapsunkinto ta nepakeliama Rytų intelektualo patirtimi (būtent toks, nepaisant jo prancūziškų filmų, yra Andzejus Żulawskis).

Be abejo, kontroversiškiausiai šiame filmų apie mirtį kontekste skamba Alano Parkerio "Deivido Geilo paslaptis" (LNK, 31 d. 20.20). Pasakojimas apie intelektualą profesorių, filosofą ir Jacques’o Derrida pasekėją, kuris apkaltinamas žmogžudyste ir nuteisiamas mirties bausme, yra didžiausias kaltinimas ir mirties bausmei, ir net ponui Bushui. Dar būdamas Teksaso gubernatoriumi šis pasižymėjo ypatingu potraukiu mirties bausmei. Kuo jums ne gladiatorių laikų imperatorius? Pabrėžtinai dokumentine maniera kuriamo Parkerio filmo atomazga gali nustebinti net įžvalgiausius žiūrovus. Būtent ji sudeda visus taškus ant i.

Brolių dvynių Alberto ir Alleno Hughes filmo "Iš pragaro" (TV3, 1 d. 23.10) herojaus mįslė iki šiol neįminta, nors jis - realiai egzistavęs, serijiniu žudiku Nr.1 vadintas Džekas Skerdikas. XIX a. pabaigoje jis žudė Londono prostitutes. Pirmąkart kine šis personažas pasirodė dar Pabsto "Pandoros skrynioje". Filmo herojė Lulu žūsta nuo Džeko Skerdiko rankos. Yra hipotezių, kad jis buvo karališkosios šeimos gydytojas, tačiau jų, matyt, jau nebeįrodys niekas. Režisieriai remiasi ir jomis, bet įtariu, kad jiems (kaip, beje, ir pagrindinio seklio vaidmenį kuriančiam Johnny Deppui) svarbiau buvo kas kita - nepaprastai stilingai parodyti siaubą, kraują ir prievartą. Kurtas Prahoje filmas atrodo (atsiprašau už alogizmą) tarsi gražus siaubo paveikslėlis. Tai nestebina, nes šio filmo ištakos - populiarus komiksas.

Mirtis jau seniai nebe paslaptis, bent jau mūsų žiniasklaidoje. Todėl manau, kad savaitgalį paklaidžioti mirties koridoriais bus ne taip jau sunku, o gal ir visai malonu po ilgo stovėjimo tikrose kapinėse.

Jūsų - Jonas Ūbis