Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė

Šiemet knygrišystės simpoziumo nebus, tačiau odos menas nesitenkina vien knygų viršeliais, o mūsų odininkai nepaliauja krutėti. Apie tai primena tai vienoje, tai kitoje galerijoje pasirodančios meninių odos dirbinių ekspozicijos.

Palankiausias kelias odininkui žengti vaizduojamosios dailės link – kurti objektus interjerui. Ryški sąsaja su interjeru būdinga daugeliui odininkės Virginijos Giniotytės meninių darbų. Tai matome ir jos personalinėje parodoje "Šis tas iš odos..." Taikomosios dailės galerijoje. Skulptūriškos formos su stalčiukais – lyriškos ir paprastos, visada atpažįstamos, natūrą kartojančios, išdidintos, sudėtingos, atliktos iš medžio, kartono ar papjė mašė ir aptrauktos oda. Joms reikia ilgo paruošimo ir tvirtos meistro rankos. Dažniausiai jos aptakios, tarsi nugairintos vėjo ir vandens, artimos gamtos pasauliui. Aiškiai juntamas jų organiškas, vidaus ir išorės jėgų veikiamas tąsumas, paviršiaus įtempimas, bet kartu ir sunkis. Pupą, lašą, kriauklę, papriką, vandens tėkmę ar nugludintus akmenis primenantys darbai pasižymi šiltu, tapybišku raudonių ir rudėsių koloritu. Romią atmosferą kuria ne tik objektų formos, bet ir tolygi, vientisa, aiški ir neperkrauta parodos ekspozicija. Kai kur darbų paviršiai lygūs ir glotnūs, o kai kur pamarginti laisvu ornamentu, odos raukiniais, pynimu ar reljefinėmis faktūromis, tarsi spontaniška ir atsitiktinė gamtos kūryba.

Tačiau nuo natūros prie kultūros apmąstymų mus veda tas formas skrodžiantys stalčiukai, savo racionalia stačiakampe forma bei paskirtim kontrastuojantys su aptakiu dirbinio kūnu. Riestomis metalo ar pintos odos rankenėlėmis jie tarsi kviečia, įsileidžia žiūrovą, dalijasi paslaptimi ir prašosi užpildomi. Šie stalčiukai brėžia ir kitą takoskyrą. Savo dydžiais ir formų išraiškingumu dirbiniai galėtų būti priskiriami skulptūrai, t.y. savarankiškiems grynojo meno kūriniams, bet stalčiukai juos "gražina" į taikomojo meno sritį. Antra vertus, jie tokie mažučiai ir netalpūs, jog akivaizdu, kad funkcija čia – antraeilis dalykas, tik priedas prie plastinės raiškos. Tą patį byloja ir "Krėslas", į jį smagu žiūrėti, galbūt ir norisi, bet nedrąsu sėsti… Ir pagalvės, iš tolo tarsi kviečiančios rėksminga spalva, bet paklaidinančios savo spiralinėse klostėse.

Vienas įtaigiausių ir itin smarkiai lyg švytuoklė tarp kultūros ir natūros pavidalų siūbuojantis kūrinys yra "Garbana". Lyg ir gamtiškos kilmės (žmogaus plauko, augalo atžalos) garbana čia supaprastinta, kietabriaunė, monumentali, be to, ji yra tik įmantraus kontūro dėžės dalis. Dėžė, rodos, labiau primena pusmėnulio formos peilį, budelio kirvį ar architektūros dekoro elementą nei, tarkim, stilizuotą augalą. O garbana jai suteikia asimetrijos ir disbalanso, tuo pačiu – intrigos ir dinamikos.

Autorė peržengia ir kitą paribį: kaip ir daugelis nūdienos menininkų, trinančių ribą tarp skirtingų meno šakų, ji nesitenkina vien oda, ją domina ir kitų medžiagų specifika, meninės raiškos galimybės, todėl vienas kitas darbas atliktas vien iš audinio ar medžio. Juose keičiasi tik paviršiaus tekstūra, faktūra ir spalva, o skulptūriška objektų forma ir "funkcija" lieka panaši kaip ir odos darbuose.

Pamėginus įsivaizduoti šiuos dirbinius konkrečioje, pažįstamoje erdvėje, paaiškėja dar viena skirtis. Šie darbai nėra tokie dideli, kad padėti ant grindų organizuotų apie save erdvę ir būtų traukos objektas. Bet kartu nėra ir tokie maži, kad tilptų į lentyną ar galėtų būti dedami ant stalo. Todėl tokiam kūriniui reikėtų ypač dėmesingai parinkti vietą ir aplinką.

Tai, kas įžengus į parodą atrodo tik "šis tas iš odos...", vėliau, iš jos išėjus, virsta ištisu pajūrio paveikslu. Tiksliau, ta pajūrio dalimi, kur jūra liečiasi su sausuma, kur gali rasti tik tam ruožui būdingą gyvenimą, nepriklausantį nei žemei, nei vandeniui, arba kitaip – priklausantį ir tam, ir tam. Tai nuolat kintanti, laižoma bangų, į priekį vedanti siaura nesibaigianti litoralė. Riba, jungianti/skirianti du pasaulius. Joje rikiuojasi V. Giniotytės darbai. Nugludinti akmenys, atsitiktiniai radiniai. Geri ten, kur yra. Ir to pakanka.