Šilko spindesys ir spalvos

Rugsėjo 26 d. iš Punsko į Seinus (Lenkija) perkelta Lietuvos tekstilininkių šilko tapybos ir marginimo paroda (organizatorė – J. Petruškevičienė), kurioje pirmą kartą visuomenei buvo rodomas šis pastaruoju dešimtmečiu atgijęs tekstilės žanras. Abiejose parodose dalyvavo 11 dailininkių iš įvairių Lietuvos miestų, pristatančių skirtingos tematikos bei stilistikos kūrybos darbus. Parodos sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo, o Seinuose sudarė ir šventinių renginių, skirtų lietuviškos spaudos atgavimo 100-osioms metinėms, dalį.

Didžiąją ekspozicijos dalį sudarė Kauno dailininkių darbai. Tai natūralu, turint omenyje šio miesto patirtį lengvosios pramonės srityje – nemažai tekstilininkių ilgą laiką dirbo įmonėse masinės gamybos etalonų kūrėjomis, o pasikeitus situacijai atrado ir įvairias šiuolaikinės tekstilės sritis. Iš profesinės patirties ir novatoriškų plastinių ieškojimų dialogo gimė esamų galimybių padiktuoti bei kūrybinės minties suformuoti nauji kūriniai, kuriuose atsiskleidžia įvairių emocijų plotmė.

Vyresniosios kartos menininkių J. Urbienės, E. Tamašauskienės, M. Taurinskienės, J. Petruškevičienės, D.O. Jonelienės darbai skiriasi stilistika bei tematika, tačiau juose galima lengvai apčiuopti bendrą tendenciją – matyti ir kalbėti apie pastovias gyvenimo vertybes, jų nekintamumą. Apie tai byloja ne tik natūralių augalinių dažų naudojimas (J. Urbienė, J. Petruškevičienė), jais išgauti subtilios monochrominės spalvinės gamos niuansai, bet ir tematiniai žvilgsniai – pagarbiai, jautriai liečiami tolimi praeities prisiminimai. Jų atraižos ar atspaudai prabyla kitokia, dar negirdėta plastine kalba (J. Urbienės "Tėviškės langelis", "Močiutės bažnyčia", J. Petruškevičienės "Su rūdžių ženklu") ar vienatvės tyloj pabyra pajūrio akmenėliais, atgyja linguojančiu pievų žolės ritmu (M. Taurinskienė "Akmenukai" I, II, "Sidabriniai žolynai" I, II).

Kitų tekstilininkių darbuose daugiau žaidimo, valiūkiškumo ar tiesiog gyvenimo džiaugsmo. Ryškiu raudoniu spindi vėjyje plevenantis J. Šmidtienės šilke ištapytas "Aguonų žydėjimas", jam tarsi pritaria mėlynos ir juodos spalvų erdvėje pasimetę civilizacijos ženklai (L. Jonikė "Informaciniai ženklai" I, II) ar L. Gutauskienės grįžimas į vaikystės žaidimą – "klases" ("Žaidimai" I, II). Itin intriguojantis E.G. Bogdanienės ciklas "Pabudimas" – po gėlėmis tapyta lengvo šilko migla paslėpta vis kitos moters kitokia nuogybė (skaitmeninė fotospauda ant šilko) tarsi kviečia praverti paslapties duris, kurios ir masina, ir... stabdo, nes taip ilgiau išlieka pabudimo stebuklas... Drastiškumas, derinamas su neliečiamybe, savitai kuria nepaslaptį paslaptyje.

Įdomi ne tik paroda idėja – atskleisti šilko tapybos bei marginimo galimybes, bet ir šioje srityje kuriančių autorių kūrybinio braižo, tematinių aspektų įvairovė. Tad lieka tik laukti analogiškų parodų ir Lietuvos galerijų parodų salėse.