Kinas

"Niujorko gaujos"

Martino Scorsese`s epas jau Lietuvoje

iliustracija
Daniel Day-Lewis (Bilis Mėsininkas)

Šiandien Lietuvos ekranuose pasirodo Martino Scorsese`s epas "Niujorko gaujos" ("The Gangs of New York", JAV, 2002). Filmas buvo kuriamas ne vienerius metus ir patyrė skausmingų prodiuserių įsikišimų. Todėl iš dalies suprantama, kodėl jis vertinamas gana prieštaringai. Režisierus taip aiškina "Niujorko gaujų" atsiradimo priežastį: "Būdamas vaikas gyvenau žemutiniame Manhetene, ir jau tada mane traukė senojo Niujorko legendos. Kiekvieną dieną kaimyninėse gatvelėse ieškojau tos nepaprastos, tačiau mažai žinomos miesto ir visos šalies istorijos pėdsakų. XIX a. 7-asis dešimtmetis buvo kupinas neįtikėtinų istorijų, kurių herojai - darbininkų klasės atstovai, imigrantų bangos, užliejančios gatves, korumpuoti politikai ir legendinio pogrindžio pasaulio dalyviai, kovoję už teisę visa tai kontroliuoti. Tie įvykiai buvo tikrasis Amerikos ir viso to, už ką kovojo ši jauna šalis, išbandymas. Tai mūsų šaknų istorija."

"Niujorko gaujų" veiksmas nukelia į 1863-iuosius. Tada Niujorkas buvo visai kitoks - jaunas, ką tik atsiradęs miestas, kurio gatves užplūdo vargšai ir nusikaltėliai, siekiantys geresnio gyvenimo. Prieš pat kylant pilietiniam karui, būtent čia gimė didžiulis ir pavojingas nusikalstamo pogrindžio pasaulis. Filmo centre - labai svarbus miesto istorijos momentas, kai formuojasi santykiai tarp miesto gyventojų ir atvykėlių iš įvairiausių pasaulio kampelių, besitikinčių čia surasti savo vietą žemėje.

Scorsese rodo "Five Points" kvartalo gatves, kurios nuo seno niujorkiečių laikomos chaoso ir nusikaltimų centru. Į miestą grįžta airių kilmės amerikietis Amsterdamas Valonas (Leonardo DiCaprio), kuris vaikystėje stebėjo gaujų kovas ir matė savo tėvo (Liam Neeson) mirtį. Jis siekia atkeršyti tėvo žudikui, tapusiam visagaliu Biliu, pramintu Mėsininku (Daniel Day-Lewis). Amsterdamo kova už šeimos garbę, laisvę ir meilę gražuolei Dženei (Cameron Diaz) sutampa su esminiu Niujorko istorijos momentu - 1863-iųjų įvykiais, išryškinusiais niujorkiečių nepaklusnumą ir maištingą dvasią.

"Niujorko gaujų" pagrindas - klasikinis Herberto Asbury romanas. Senojo kino žinovas ir entuziastas Scorsese jį praturtino daugybe klasikinio kino asociacijų ir parafrazių - scenų, kurios primena didžiuosius Dawido W. Griffitho, Sergejaus Eizenšteino, Federico Fellini, italų neorealistų filmus. Francis Fordas Coppola neatsitiktinai yra pavadinęs Scorsese didžiausiu kinomanu tarp režisierių ir didžiausiu režisieriumi tarp kinomanų.

Įsiutęs Bilis

Paskutinįkart Danielį Day-Lewisą matėmė 1997 m. sukurtame Jimo Sheridano filme "Boksininkas". Sklido kalbos, kad jis nusprendė baigti aktoriaus karjerą, kad įsikūrė Italijoje kartu su žmona (Rebecca Miller, dramaturgo Arthuro Millerio dukra) ir jų sūnumi. Kad čia mokosi batsiuvio amato...

Scorsese, matyt, buvo vienintelis, sugebėjęs įtikinti aktorių vėl vaidinti. "Niujorko gaujose" Danielis Day-Lewisas sugrįžo į kiną Bilio Mėsininko vaidmeniu. Prieš tai jie jau buvo dirbę kartu - 1993-iaisiais kūrė filmą "Nekaltybės amžius".

Aktorius žinojo, kad Scorsese prieš tai siūlė vaidinti Bilį savo mėgstamiausiam aktoriui Robertui De Niro. Scorsese prisimena: "Danielis nebuvo įsitikinęs, ar tikrai nori vaidinti. Jis žinojo, kad tai užtruks ilgai, kad scenarijus vis taisomas. Kai jis manęs paklausė, kodėl aš pagalvojau apie jį, atsakiau, kad jis -vienas iš nedaugelio žmonių, kurie gali suvokti Bilio įniršio prigimtį." Kurdami šį personažą, "Niujorko gaujų" scenaristai rėmėsi autentiška Billo Poolo istorija: jis buvo mėsininkas ir prieš imigrantus kovojančios gaujos vadas, jis buvo ir nekarūnuotas "Five Points" karalius. Todėl ir filmo Bilis Mėsininkas vienodai abejingai pjausto bei kapoja ir gyvulius skerdykloje, ir žmones. Tai kartu ir dendis, garbės žmogus, kuris tarsi jungia du pasaulius - senąjį ir naująjį.

Savo aktoriaus karjeros pradžioje teatre D. Britanijoje Danielis Day-Lewisas vaidino dažniausiai tik personažus su alebardomis: "Aš savęs dažnai klausiau, ar verta. Prisimenu, uždaviau šį klausimą mūsų trupės žvaigždei. Labai nustebau, kai jis atsakė: "Vaidinti yra garbinga". Aš niekad nemąsčiau tokiais terminais. Man vaidinti - tai tarsi atsakyti į nenugalimą norą... Jo žodžiai mane giliai paveikė, net jei aš jais ir nelabai patikėjau."

Jo šeimoje garbingas menas pirmiausia buvo poezija. Jo tėvas - Cecilas Day-Lewisas, miręs, kai Danieliui buvo 15, - garsus Anglijos poetas. Jo motina - aktorė Jill Balcon - labiausiai išgarsėjo poezijos skaitymu festivaliuose ir per "BBC".

Jimas Sheridanas, kurio filmas "Mano kairioji koja" atnešė Danieliui Day-Lewisui "Oskarą", sako, kad jis yra ir poetas, ir aktorius: "Tačiau kadangi jūsų tėvas yra didis poetas, įsivaizduoju, kad vaidinti komedijose niekad nebus tam tolygu".

Po daugelio metų, kartu su Bristolio "Old Vic" trupe praleistų scenoje, 1986 m. Danielis Day-Lewisas išgarsėjo kine homoseksualaus panko vaidmeniu filme "Mano gražioji skalbykla". Jis visada siekia kuo tikroviškiau įsijausti į vaidmenį. Rengdamasis vaidinti neįgalųjį filme "Mano kairioji koja", jis ilgai buvo prirakintas prie invalido vežimėlio, ir ne tik filmavimo aikštelėje. "Paskutiniajame mohikane" jis išmoko medžioti. Kad suvoktų politinio kalinio airio psichologiją ("Tėvo vardu"), Day-Lewisas daug dienų praleido vienutėje. Į "Salemo raganų" filmavimo aikštelę jis atvyko prieš du mėnesius, kad pastatytų namą, kuriame gyvens jo personažas...

Rengdamasis vaidinti "Niujorko gaujose", Day-Lewisas stengėsi suprasti menkiausias detales: "Kuo giliau nėriau į Bilio asmenybę, tuo labiau jis mane žavėjo. Man buvo svarbu persiimti Bilio įsitikinimais. Daug lengviau gyventi su įsitikinimais, nei su abejonėmis. Bilio įsitikinimai yra nepajudinami. Tai labai pavojingas protas. Jo garbės pojūtis yra beribis, idealo siekis verčia jį net abejoti savo verte."

Day-Lewisas išstudijavo mėsos pjaustymo meną, padedamas tikrų mėsininkų, jis ilgai mokėsi mėtyti peilį: "Man sunku tai paaiškinti, bet jaučiu tam tikrą simpatiją Biliui. Jis gyveno pagal savo moralines normas, atitinkančias jo epochos ir jo kvartalo žiaurumą. Man buvo įdomus jo humoras, charakteris. Su juo buvo labai linksma."

Septyni filmavimo mėnesiai garsiojoje Romos "Cinecitta" studijoje buvo tikras fizinis ir emocinis išbandymas. Day-Lewisas sako: "Ateidavo toks momentas, kai kiekvienas savęs klausdavo: Ką aš čia veikiu? Ar šito laukiau? Žmonės patyliukais traškėjo kiekviename paviljono kampe." Net ir Scorsese negalėjo pasislėpti nuo savo demonų. Sunkiausiais derybų su prodiuseriu Harvey Weinsteinu momentais Day-Lewisas buvo jo geriausias draugas: "Galėjau visada pasikliauti Danieliu. Jis buvo tvirtas kaip uola. Todėl, kad tada jis būdavo Bilis Mėsininkas, o ne Danielis Day-Lewisas. Filmuojant jis buvo įtūžęs, įsiutęs, su niekuo negalėjo sugyventi. Ne tik tada, kai sukdavosi kamera, bet ir visą dieną. Pasirinkau Danielį, nes žinojau, kad jis eis iki galo." Kai kas sako, kad visame tame, ką daro Day-Lewisas, pernelyg daug vaidybos. Tačiau niekad nebūna per daug "aš". Aktorius prisipažįsta: "Visada savęs klausiu, ko išmoksiu, jei vaidinsiu viename ar kitame filme. Išmoksiu būti aktorius? Kitaip tariant, nieko. Todėl mieliau grįžtu į realųjį pasaulį ir mokausi ko nors naudingo. Tai mano būdas regeneruoti jėgas. Tai lyg laukas, kurį paliko dirvonuoti." Todėl Day-Lewisas visai be skausmo atsisako vaidinti filmuose, kurie žada garantuotą sėkmę (sakoma, jis turėjęs vaidinti "Filadelfijoje", "Soliaryje", "Įsimylėjusiame Šekspyre"). Vienas jaunas aktorius, kurį Day-Lewisas atsisako įvardyti, bandė jį įtikinti, kad aktorius privalo vaidinti visada: "Jis - idealistas, įtikėjęs savo argumentais. Leidau jam kalbėti, bet manau, kad jis neteisus. Tačiau daugelis žmonių susikuria panašių įsipareigojimų tam, kad paprasčiausiai galėtų apmokėti savo sąskaitas." Day-Lewisas neturi tokio pobūdžio problemų. Jis gauna maždaug 7 milijonus dolerių už filmą ir yra įsitikinęs, kad "gyvenimas - tai begalinė mįslė. Kaip jūs galėtumėt ją įminti, jei visą laiką leistumėte filmavimo aikštelėse?"

Pernai išspausdintame esė "Aktoriai, kurie mus valdo "Arthuras Milleris, kreipėsi, regis, tiesiai į savo žento talentą ir abejones: "Tolstojus rašė, kad tai, ko mes ieškome kūrinyje, yra menininko sielos atsivėrimas, akimirksnį trunkanti Dievo vizija. To negalima suvaidinti."

"Amsterdamas? Tada aš - Niujorkas"

Sukurti realistišką senojo Niujorko vaizdą padėjo ir lingvistas Timas Monichas. Jis rūpinosi, kad kiekvienas kadre pasirodantis žmogus kalbėtų taip, kaip XIX a. žemutinio Manheteno gyventojas, - specifišku tartimi bei vartodamas išraiškingą kriminalinį slengą, nes būtent tada atsirado daugybė žodelių, vartojamų iki šiol. Pasak Monicho, buvo labai svarbu, kad filmo personažai kalbėtų kaip grubūs, gatvėje užaugę dirbančiosios klasės atstovai. Tačiau kita vertus, būtinai reikėjo išvengti visų etninių akcentų, girdimų šiuolaikiniame Niujorke.

Nepaisant istorinių tyrimų bei mokslinių darbų, Monichas dažnai turėjo remtis ir savo lingvistine vaizduote, nes XIX a. viduryje dar nebuvo garso įrašų. Monichui teko naudotis kitais to laikotarpio šaltiniais - humoristiniais tekstais, poezija, baladėmis, laikraščių straipsniais, - kad įsivaizduotų, kaip kalbėjo tų laikų niujorkiečiai. Jis klausė ir vėlesnių įrašų žmonių, kurie gimė ir užaugo tuo laiku, kai vyksta filmo veiksmas, pavyzdžiui, Walto Whitmano kalbų.

Monichas padėjo kiekvienam aktoriui susieti jo autentišką kalbėjimo būdą su personažų charakteriais. Lingvistas sako, kad Danieliui Day-Lewisui labai sunkiai sekėsi susikurti savo personažo Bilio Mėsininko kalbos manierą. Aktorius nusprendė, kad Bilis - išsimokslinęs žmogus, mokantis skaityti ir rašyti. Kadangi anų laikų žmonės mokydamiesi naudojo Bibliją, lingvistas ir aktorius ją skaitė garsiai, kad tekstas atitinkamai skambėtų. Jie pervertė ir Whitmano tekstus. Danielis Day-Lewisas norėjo, kad jo vaidinamas personažas kalbėtų lėčiau. Jis manė, kad Bilis turi kalbėti lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį. Šis sumanymas patiko ir Martinui Scorsese’i.

Monichas save vadina "senųjų laikų tarties policininku". Tačiau tai nereiškia, kad visi turėjo kalbėti vienodai. Atvirkščiai, filme stengtasi sukurti Babelio bokšto įspūdį. Danielis Day-Lewisas į dialogą įtraukdavo Whitmanui būdingus žodžius, skolinosi citatas iš Biblijos.

Monichas negali pamiršti, kaip Leonardo DiCaprio pirmą kartą ištarė žodį "okay". Kai tik Scorsese pasakė: "Nufilmuota", aktorius atbėgo atsiprašyti. Jis buvo įsitikinęs, kad to žodžio sakyti negalima. Tai jam buvo uždrausta filmuojant "Titaniką". Tačiau, Monichas tvirtina, kad "okay" - labai senas amerikietiškas žodis, žinomas dar prieš pilietinį karą. Dėl šio žodžio kilmės ginčijamasi, tačiau Monicho nuomone, jis atsirado iš pašaipiai tariamo "all correct". Tad nebuvo jokio reikalo drausti DiCaprio sakyti "okay".

Monichas turėjo dirbti ne tik su pagrindinių vaidmenų aktoriais, bet ir prižiūrėti 100 antrojo plano personažų akcentą. Beveik niekas filmavimo aikštelėje neišlaikė savo nuosavo akcento. Airis Brendanas Gleesonas ir britas Jimas Broadbentas vaidino amerikiečius, o kai kurie amerikiečiai vaidino airių imigrantus. Ši įvairiausių akcentų maišalynė iš esmės atspindi ir dabartinės Amerikos situaciją.

Rengdamasi vaidmeniui Cameron Diaz manė, kad herojės akcentas bus pagrindinė priemonė, leidžianti suvokti jos asmenybę: "Dženi atvyko į Ameriką su motina iš Airijos ir labai anksti tapo našlaitė. Ji susidėjo su Biliu Mėsininku ir iš jo išmoko visko, ko reikėjo norint išlikti. Nesvarbu, pardavinėti savo kūną ar vagiliauti. Todėl ji turėtų mėgdžioti jo kalbos manierą."

Henry Thomasui kalba taip pat padėjo suprasti vaidinamą personažą. Jis perskaitė knygą "The Rouge`s Lexicon" - savotišką XIX a. pogrindinio pasaulio slengo enciklopediją. Tai padėjo "pagauti" kalbą ir suvokti, koks autentiškas yra filmo scenarijus.

Pagal reklaminę filmo medžiagą ir užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė