Prieš šimtą metų

Tyszkiewicz. Be pavadinimo (Tyszkiewicziaus dukra Elisabeth Marie de Tyszkiewicz)

Prieš šimtą metų grafas fotografas Benediktas Tyszkiewiczius sėdėjo Vialoje netoli Minsko, ant sofutės po dideliu paveikslu, užkėlęs koją ant kojos it prityręs pozuotojas. Iš tiesų toks ir yra: atverskime dar kelis ką tik "Baltų lankų" išleisto fotoalbumo "Tyszkiewicz" puslapius ir aptiksime grafą pačiomis keisčiausiomis pozomis: "Kalniečio drabužiais su hanteliais", "Kalniečio drabužiais su buteliu", o "Be pavadinimo" - kilnoja kojas dviese su dama. Tvirčiausiai stovi ant žemės "Kalniečio medžiotojo drabužiais", nes buvo prityręs šaulys, stebinęs taiklumu Afrikoje, kur irgi sugebėjo fotografuoti. Bet vaizdų iš anų kelionių nėra, nes grafo negatyvai supleškėjo Pirmojo pasaulinio karo liepsnose. Lenkų spaudoje esu skaitęs tik tų afrikietiškų nuotykių aprašymus, iliustruotus graviūromis, darytomis galbūt pagal B. Tyszkiewicziaus fotografijas.

Pas mus išleistoje knygoje rasi po keletą vaizdų iš Zakopanės, Nicos, Romos ir jos apylinkių. Nebūtų ir grafo dvarų - Vialos ir Raudondvario - fotografijų, jeigu ne fotoalbumas, kurį 1993 m. Nicephore Niepce fotografijos muziejaus bičiulių draugija nupirko Paryžiaus antikvariate. Visos 86 jo fotografijos, išskaidytos po vieną, sutelpa į lietuvišką 107 puslapių leidinį.

Ką veikė dvarų kaimiečiai, kol grafas su savo aplinka pozavo? Kad ir pastatomi grafo vis į kitą pozą, dirbo savo įprastus darbus: skalbė, šienavo, gaudė žuvį, virė valgį, lygino drabužius. Sunku atskirti, kur baigiasi dvaro aplinka, o kur prasideda sodiečio, bet įvado autorius Saulius Žukas vieną ribą gerai užčiuopė: kaimiečiai ne visada jaučiasi jaukiai, kartais ponai ir lieka ponais. Kai ant siauro liepto bravūriškai permetęs koją, ko gero, sėdi pats grafas, laikydamas (pusiausvyrai?) skrybėlę rankoje, tai atrodo it šiandieninė žaisminga scena iš televizinės "Takeši pilies". Tačiau kai tuo pačiu vasarišku metu ant rąstų liepto pastatomas valstietis su kailiniais ir kirviu rankoje - čia jau labai aiški režisūra. Kažin kaip atrodytų kaimietis "Pono Urbaniki klouno drabužiais" vietoje, nes ponas atrodo it kaukė iš kabuki teatro. Sako, Raudondvaryje grafas ir vertęs tarnus vaidinti japonus, organizuodavęs eisenas su rytietiškais žibintais. Regis, viską, kas prieinama iš jo gyvenimo, 1998 m. Aldona Snitkuvienė surinko į knygą "Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas", bet mįslių visada lieka.

Kaip ir dėl tūrinės animacijos pradininko Vladislovo Starevičiaus, 26 jaunystės metus praleidusio Kaune. Jo kūrybą ir gyvenimą neseniai Vilniuje aptarė kino istorikai iš Varšuvos, Maskvos ir Oslo. Vieni labai žavėjosi "velniava" jo animaciniuose ir vaidybiniuose filmuose ir nulėkė į Kauną žiūrėti velnių muziejaus, kiti kėlė hipotezes apie jo magizmą, masonizmą, sugebėjimą mistifikuoti biografiją, treti stebėjosi, kad šitokia žymi pasaulinio kino figūra beveik visai nežinoma Lietuvoje! Nurijome šią karčią piliulę ir apie paminklinę lentą Kaune jau net neprasižiojome.

Benediktui Tyszkiewicziui pasisekė: turime A. Snitkuvienės knygą, prieš porą metų iš Prancūzijos į ŠMC buvo atvežta jo fotografijų paroda, o dabar - ir fotoalbumas. Bet įvado autoriui S. Žukui vargu ar vertėtų pasikliauti mūsų visažinyste, beveik nieko neparašius apie B. Tysczkiewicziaus (1852-1935) gyvenimo ir kūrybos kelius, jo energingą - mecenato ir fotografo - veiklą Paryžiuje, jo fotografijų vertinimą anuomet ir dabar, pagaliau apie tam tikrą jo vietą Lietuvos ir Europos fotografijos kontekste.

Su kiekvienu mūsų fotografijos istorijos pavartymu iškyla ir naujų klausimų ar naujų minties projekcijų. Fotoalbume (dailin. Kęstutis Vasiliūnas) itin įdomios yra sekvencijos. Kai jų po dvi, manai, kad tai - stereofotografija. Be ne - vaizde yra minimalios slinktys, pvz., įsižiūrėjęs į "Lygintojas" rasi perstatytą į kitą vietą pintinę. Kitur - "Grizetės kambarys", "Ūkinė virtuvė" - staigi daiktų ir žmonių kaita primena prancūzų kino mago G. Méličs kino triukus. Galbūt B. Tyszkiewiczius XIX a. pabaigos fotosekvencijomis ir kitais požiūriais yra arti kino? Sudėkime knygoje išskaidytas po dvi Raudondvaryje nufotografuotas "Sūpuokles". Nieko sau vaizdelis prieš šimtą metų: suposi, suposi, tik lošt! - ir išlindo kojytė it jau populiariame anuomet Paryžiaus kafešantane. Labai įdomi seka iš tamsos į šviesą "Skalbėjose". Poroje fotografijų - kambarinė kabanti lempa, vėliau - bendras apšvietimas, padedantis išryškinti ne tiek skalbėjų veidus ir figūras, kiek foną. Gal jis ir yra paslaptis? Juk čia lyg ir kabo fotografijos - gal paties grafo portretas, o greta - kiek kitokia skalbėjų kompozicija. Kad fotografija fotografijoje yra neatsitiktinai, rodytų ir "Grizetės kambarys": čia guli kambarinė, o ant sienos kybo jos fotoportretas. Priminsiu, kad ir V. Starevičius filme "Kino operatoriaus kerštas" vienas pirmųjų kino istorijoje įvedė kino kine motyvą. Tad iš šiuolaikinių pozicijų ir B. Tyszkiewiczius nusipelno detalesnės fotovaizdo struktūrinės ir semiotinės analizės.

Yra ką pagalvoti ir apie fotografijos leidybą. Po S. Žvirgždo sudarytos ir R. Paknio leidyklos išleistos "Lietuvos fotografijos" turime galimybę lygiuotis į aukštesnį spaudos lygį. Kol kas tai beveik etalonas, kaip reiktų dirbti su senąja fotografija išsaugant jos autentiką. Žinoma, dėl knygos formato ir estetinių sumetimų sudarytojas atsisakė dėti vien originalo dydžio fotografijas. Bet ir neapkarpė jų kompozicijų, kaip, deja, padaryta su daugeliu senų fotografijų V. Juodakio knygoje "Lietuvos fotografijos istorija", nesiėmė su kompiuteriu didinti XIX a. fotografijų ryškumo kaip "Vilniaus fotografijoje". "Lietuvos fotografijoje" siekta, kaip dabar įprasta užsienyje, į fotografijos istoriją pažvelgti sudarytojo akimis. Vadinasi, ji atvira ir kitiems žvilgsniams ar įžvalgoms. Galimi ir pačios istorijos įvaizdinimai per fotografiją. Pradžią jau parodė "Baltų lankų" knyga "Lietuva". Dabar daugiau iš netikėtų, iki šiol nežinomų ar mažai žinomų fotografijų Lietuvos istoriją vaizdais jau renka Pranas Morkus, S. Žvirgždas dar šiemet išleis knygą apie Lietuvos miestelių fotografus. Ką gi, Lietuvos fotografijai atėjo aukso metas, o ypač tai, kuri kurta prieš šimtmetį ar daugiau.

Skirmantas Valiulis