Gal kada nors

Marija Dzenkauskaite-Scott

"Ar galvojate grįžti į Lietuvą?" - retorinis klausimas, skambantis kone per kiekvieną "Sugrįžimų" festivalyje rengiamą susitikimą. Į jį trumpam Lietuvon sugrįžę festivalio dalyviai atsako gan vangiai. Visų atsakymų vidurkis skambėtų maždaug taip - "mielai sugrįžtume, jei būtų palankios sąlygos". Ne klimato, žinoma, nes gamtos grožio nuoširdžiai ilgisi visi. Ilgisi ir namų, draugų, savos žemės tikrumo, bet... Geresnio ir saugesnio gyvenimo ilgesys bloškia svetur laimės ieškoti, ir atgal sugrįžti jau nieks neskuba. "Gal kada nors" - sako. Gal... O kol kas tenka džiaugtis retokais sugrįžimais. "Sugrįžimų" festivalis tuo ir šventiškas.

Balandžio 24 d. svetinguose festivalio rengėjų - Lietuvos muzikų rėmimo fondo - namuose šnekučiuotasi su poros koncertų dalyvėmis: dainininke Rita Novikaite, pianiste Marija Dzenkauskaite-Scott, fleitininke Živile Barauskaite ir jos kolege iš Austrijos gitariste Kerstin Neubauer. Kaip ir kiekvienąkart, šnekėta netrumpai, nes juk yra apie ką - kaip sekasi svetur, ko ten išmokstama, kaip sukamasi, ko pasiekiama, kur link krypstama. Klausimai kaskart lyg ir panašūs, o atskymai vis kitokia patirtimi nuspalvinti.

Susitikimas surengtas po jo išvakarėse įvykusio R. Novikaitės ir M. Dzenkauskaitės-Scott koncerto, tad pasidalyta dar ir šiojo įspūdžiais, abiem muzikėm nepagailėta pelnytų komplimentų, nuoširdžios padėkos. Koncertui abi parengė solidžią dviejų dalių programą: viena dalis buvo skirta dainos žanrui (O. Respighi, R. Straussas, B. Brittenas, F. Bajoras), kitą sudarė operinis repertuaras (G. Meyerbeeris, G.F. Händelis, Ch.W. Gluckas, G. Verdi, C. Saint-Saensas, F. Leharas). Klausytojus sužavėjo artistiškumu, įsijautimu, dinamiška koncerto dramaturgija, nuosekliai užvaldė publikos emocijas ir įaudrino iki ovacijų.

Kas geriau ir sąžiningiau tokį sugrįžtančiųjų pasirodymą galėtų įvertinti, jei ne jų pedagogai? Įdomių dalykų pastebėjo, kai ką iš praeities atskleidė, kai ką ir į ateitį paprojektavo R. Novikaitę Lietuvos muzikos akademijoje dainavimo mokiusi doc. Giedrė Kaukaitė bei M. Dzenkauskaitei specialybę dėsčiusi doc. Aleksandra Žvirblytė. Suprantamas ir kadais bendrai išgyventų akimirkų džiaugsmas, ir didžiavimasis dabarties laimėjimais. O išlaikyti studenčių ir dėstytojų kolegiški ryšiai rodo abipusę pagarbą esant svarbia vertybe.

Žygiai į svečias šalis nebuvo vien tik rožėmis kloti. M. Dzenkauskaitė 1998 m. baigė fortepijono magistrantūros studijas Lietuvos muzikos akademijoje ir laimėjusi konkursinę stipendiją stažavosi Karališkoje Škotijos muzikos ir dramos akademijoje. Neliko nepastebėta, tad 1999-2000 m. buvo pakviesta tęsti stažuotę Mančesterio Karališkajame Šiaurės Anglijos muzikos koledže, apsigyveno Česteryje. Mokslą prisimena kaip nuolatinį grojimą, mat dirbti teko labai daug. (Šmaikštavo, kad britai net savo terminą turi - "nuleisti rankas ant klaviatūros". Maždaug - nuleidai, ir skambini iki pamišimo.) Studijos, pagrįstos itin gausia praktika, davė ne tik geros pianistinės ir ypač koncertmeisterio (Marija ir Lietuvoje labai daug akompanuodavo, laimėjo keletą prizinių vietų kamerinės muzikos bei koncertmeisterių konkursuose) patirties, bet ir paskatino įvaldyti gausų repertuarą. Dabar jau ne tik gan dažnai koncertuoja Didžiosios Britanijos miestuose ir Kopenhagoje, noriai groja kamerinę muziką su įvairiais atlikėjais, bet ir pati dalijasi patirtimi - vadovauja privačiai fortepijono muzikos studijai, dėsto Česteryje ir Liverpulyje.

Rita Novikaitė

Svetur dažniau nei namuose koncertuoja ir R. Novikaitė. Pasak jos pačios, daugiau dainuoja oratorinio žanro kūrinius. G.B. Pergolesi, G. Rossini "Stabat Mater", W.A. Mozarto, G. Verdi Requiem, A. Brucknerio "Te Deum" solines partijas dainavo Grace, Bruc an der Mure (Austrija), Fereroje, Romoje. Grace, Klagenfurte, Vienoje surengė ir solinių koncertų. O išvyko į Austriją be jokios stipendijos, kalbos žinių, aiškių galimybių. Bet kas ieško, tas randa... Metus Grace mokėsi pas Lietuvai iš Violetos Urmanavičiūtės patirties gerai žinomą pedagogą J. Loiblį, o dabar Graco muzikos ir menų universitete studijuoja dainavimo pedagogiką prof. R. Schmied klasėje. Šiai profesorei dėkinga už balso valdymo atradimus, vertingas konkrečias metodines žinias, įgytą supratimą, kaip protingai savo balsą pažaboti. Austriška patirtis persmelkė ne tik muzikinį mąstymą, bet ir bendrą gyvenimo vertybių supratimą - Rita nevengė gan spalvingai ir vaizdžiai palyginti gyvenimo Austrijoje ir Lietuvoje ypatumų ir vylėsi - kad taip greičiau į Europos Sąjungą...

O viešniai iš Austrijos K. Neubauer mūsų kraštas pasirodė toks simpatiškas, saugus, ramus, "ne taip, kaip Austrijoj"... Gerai ten, kur mūsų nėra? Nors apskritai muzikams turbūt geriausia muzikos pasaulyje. Lietuvos gitaros muzikos fanams turėjo būti iš tiesų gera klausytis "Sugrįžimams" originalaus dueto. Fleita ir gitara pas mus - gan retas koncertinis derinys. Skambėjo abiejų solo ir kartu atliekami įvairių kompozitorių (M. Giuliani, E. Bozzos, J.S. Bacho, A. Piazzollos, M. Castelnuovo-Tedesco ir kt.) kūriniai.

Šias dvi atlikėjas suvedė Graco muzikos universitetas. Ž. Barauskaitė, sėkmingai išlaikiusi stojamuosius egzaminus, jame studijuoti pradėjo 1999 m. Prieš tai mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje (L. Gomolickaitės kl.), jau tada pradėjo garsėti kaip daug žadanti fleitininkė (nuskynė laurus trijuose J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursuose, daug koncertavo). Dabar pažadai pildosi Austrijoje, kur studijuoja pas prof. N.T. Kramerį, tobulinasi įvairiuose meistriškumo kursuose, daug koncertuoja, muzikuoja įvairiuose ansambliuose bei Graco universiteto simfoniniame orkestre. Ateitį sieja tik su muzika ir kol kas - tik svetur. Svajonės atima nemažai jėgų: Živilė ne tik studijuoja, daug groja, bet ir turi savo privačią pedagoginę klasę (18 mokinių). Pasak jos pačios - "tikrai nelengva".

Paklausta apie pedagoginio darbo skirtumus, negailėjo gerų žodžių Lietuvoje esančiai muzikinio ugdymo sistemai. Jos nuomonei pritarė ir su britiškąja pedagogika susidurianti M. Dzenkauskaitė. Ne tik jos nuogąstavo dėl galimų pasikėsinimo į geros švietimo sistemos Lietuvoje pamatus padarinių. Kad ir kaip ten būtų, kol kas dar galime džiaugtis mūsų mokyklos vaisiais. Turime ir ką duoti, ir ką "susigrąžinti". Tą atskleidžia ir ankstesni, ir šiųmečiai "Sugrįžimai".