Teatras

Ta vienintelė

Dar kartą apie Anželikos Cholinos "Romeo ir Džuljetą"

Irena Aleksaitė

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Valandos ir keturiasdešimties minučių Anželikos Cholinos šokio spektaklis "Romeo ir Džuljeta" (pagal W. Shakespeare`o tragediją) praskriejo tarsi vienu atokvėpiu, palikdamas šviesų įspūdį. Ne pirmą kartą ši choreografė demonstruoja savo tvirtą ranką, turtingą fantaziją, subtilų skonį, perkeldama klasikos (ir ne tik) kūrinius į šokio pasaulį. Jos "Carmen", "Bernardos Albos namai", "Moterų dainos", "Tango in fa" ir kt. - tai išjaustos ir gerai apmąstytos sceninės versijos. Tą patį galima pasakyti ir apie "Romeo ir Džuljetą". Įsibrovusi iš dramos teatro į choreografijos sritį, čia pamačiau nemažai patrauklių dalykų, jungiančių du menus - judesį ir žodį. Prisimenu, kaip vienoje televizijos laidoje žymi balerina Maja Pliseckaja įrodinėjo, jog pirma buvo judesys, o tik paskui - žodis. Man atrodo, kad Anželikos Cholinos "Romeo ir Džuljetos" šokio spektaklyje judesys susilieja su žodžiu. Judesys tapo įskaitomas ir prasmingas, o visą spektaklį drįsčiau pavadinti šokio drama - čia ypač stiprus būtent veiksminis pradas. Choreografė nesiekia atkurti Shakespeare`o tragedijos. Renkasi tik jai rūpimus motyvus ir kuria savo Meilės versiją - įtikinamą, motyvuotą, besiskiriančią nuo draminio kūrinio.

"Romeo ir Džuljeta" pradedama savotiška mįsle. Iš orkestro duobės iš lėto kyla visi į tragediją įsukti veikėjai. Tik vienoje pusėje - Montekių, o kitoje Kapulečių šalininkai. Žiūri į juos, atokiai sėdinčius, tarsi besifotografuojančius, ir bandai suvokti, kodėl jie ne kartu. Jauni, gražūs veidai, rodos, gyvenk, šėlk, mylėk. Bet ne, juos dirgina kažkokia velniška intriga, nors, atrodo, nė vienas nebeprisimena konflikto tarp šeimų pradžios. Verda jaunų žmonių kraujas, gyvybė nebranginama, ja bravūriškai žaidžiama. Bet iš jaunatviškai žavingų kibirkščiavimų pagaliau įsiplieks tikras gaisras - grėsmingas ir baisus. Kaitri Veronos saulė nebeprasiskverbs pro juodos neapykantos debesis; scena aptems, matysime tik įnirtingai besikaunančias dvi grupuotes, jų agresyvius, aštrius judesius ir siluetus. Prasideda žūtbūtinis susirėmimas, o pabaigoje žūva ir vieni, ir kiti. Visi. Beprasmybės apoteozė? Scena nusėta lavonais. Joje monotoniškai švytuoja du milžiniški rutuliai pastatams griauti - šiuokart ir pačiai gyvybei.

Tarsi apokalipsės akivaizdoje prie pat rampos stovintys Romeo ir Džuljeta vienas kitam iš lėto užmerkia akis; pasirenka verčiau mirti su meile, nei gyventi be jos...

Ypač efektingos tėvų poros: Kapulečiai - Aušra Gineitytė ir Saulius Balandis ir Montekiai - Deimantė Kupstaitė ir Evaldas Jaras (vyrai - dramos aktoriai!). Išdidūs, iškilmingai įžengiantys į aikštes ir puotas, demonstruojantys savo galią. Jų gilūs plier, platūs žingsniai, aštrūs rankų mostai, įmantrūs lėti sukiniai tarsi atspindi ir vidinį šių veikėjų pasaulį - siekį daryti įspūdį, ginti savo garbę... Choreografė sukuria sceną - sinchronišką "egzekuciją" vaikams, - kurioje Romeo ir Džuljeta tąsomi, svaidomi, mėtomi, mėginant išmušti prakeiktą meilę iš nepaklusnių įsimylėjėlių sielų.

Didžiausias Cholinos atradimas - įsimylėjėlių pora. Ir Romeo - Martynas Rimeikis, ir Džuljeta - Margarita Makejeva nutvieskia visą spektaklį nepaprastu jaunystės spindesniu, grožiu, natūralumu, jausmų nuoširdumu ir trapumu, maksimaliai priartėdami prie Shakespeare`o herojų esybės. Neišvengiamas šių herojų tragizmas atsispindi Marijaus Jacovskio scenovaizdyje - scenos erdvė gilumoje "atsitrenkia" į spygliuotus skydus; iš čia neištrūksi, neprasiverši. Cholina puikiai suderino herojų siluetus ir leido natūraliai skleistis bundantiems Romeo ir Džuljetos jausmams. Puotos Kapulečių namuose metu jaunutė Džuljeta, dar vaikas, šoka su peršamu jai išvaizdžiu Pariu - Donatu Bakėju. Pastarasis reiškia jai savo švelnius jausmus, siekia apkabinti, paglamonėti. Džuljeta nustebusi, suglumusi, sutrikusi. Ji juokingai ir vaikiškai išsisukinėja, stumia nuo savęs Pario rankas - atrodo, tarsi dar neperžengusi vaikystės slenksčio. Puota tebevyksta. Ir tik vėliau margaspalvėje triukšmingoje šokančių svečių minioje pastebime toli vienas nuo kito esančius, bet savo baltais drabužiais išsiskiriančius Romeo ir Džuljetą. Jie šoka tą patį šokį - kaip meilės ilgesį, artėjimą į savo laimę, lemtingo susitikimo nuojautą, jų atsargius žingsnius lydi švelnios arabeskos, kurios keičiasi abiem susitikus. Per vieną akimirką jaunuoliai, regis, subręsta didžiajam jausmui, apie kurį filosofas Platonas rašė kaip apie dviejų to paties skritulio pusių lemtingą ir retą susijungimą. Choreografė leidžia mums, žiūrovams, pajusti Romeo ir Džuljetos besiskleidžiančią meilę kaip rečiausio augalo žiedą.

"Romeo ir Džuljeta" - ne klasikinis baletas. Choreografė sėkmingai derino įvairią šokio techniką - ir klasikinę, ir charakterinę, gatvės šokio, kiekvienas veikėjas čia turi savą šokio kalbą, savo raišką, kurią perskaitai be įtampos ir lengvai suvoki.

Meniška ir emociškai stipri Merkucijaus mirties scena (išskirčiau energingą, veržlų Andriaus Žužalkino šokį, jo sportinį vikrumą ginant savo ir Romeo garbę bei orumą), rafinuotos Tebaldo ir jo draugų patyčios žeminant Merkucijų. Čia nesišvaistoma nei špagomis, nei durklais, o įspūdis daug stipresnis. Puiku, kad Cholina nebijo ir valiūkiškų intarpų. Po netikėtos Merkucijaus mirties Romeo įnirtingai puola cinišką Aurelijaus Daraškevičiaus Tebaldą, šis pradeda bėgti, ir abiejų bėgimas virsta ekspresyvia dvikova.

Choreografei talkina kostiumų dailininkės Marija Rubavičiūtė ir Kotryna Pociūnaitė. Jų sukurtuose drabužiuose matai ir sėkmingą renesansinio kostiumo modifikaciją, ir stilizaciją, pastebi įdomią, autentišką kurią nors detalę ar fantazijos padiktuotą elementą. Nepaprastai gražūs pirmasis Romeo apdaras, auklės drabužis, raudonas juokdario kostiumas, Montekių ir Kapulečių (tėvų) drabužiai. Skoningai derinamos ir kostiumų spalvos, ir medžiagų faktūros. Visa tai tik dar labiau praturtina sceninius charakterius, jų plastinius įvaizdžius.

Šaltoką pavasarį sulaukėme gaivaus pavasarinio Anželikos Cholinos spektaklio. Turime perspektyvų šokio teatrą. Įdomu, kad tuo pačiu metu net trys teatrai - šokio, dramos (O. Koršunovo) ir muzikinis (Kauno) pasirinko būtent Shakespeare`o "Romeo ir Džuljetą". Matyt, subrendo vidinė būtinybė.