Nuo stebuklų iki apgavysčių

Pats didžiausias įspūdis – susitikimas su senais festivalio draugais, trunkantis štai jau, ko gero, penkiolika metų. O tie draugai – tai kritikai iš Čekijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Slovakijos; su daugeliu jų šilti, beveik giminiški santykiai. Todėl čia, žavingame senoviniame Lenkijos miestelyje, kur savo didžiuosius astronominius atradimus padarė Mikalojus Kopernikas ir kur kepami ne mažiau garsūs „piernikai“, ypač jauku ir gera, nepaisant kartais ir gan silpnų spektaklių. Ką gi – festivalis atspindi teatro situaciją, kuri, deja, yra nevienareikšmė. Nesigilindama į smulkmenas, pateiksiu bendriausius savo įspūdžius.

Teatras, kuriuo žaviuosi

Kalbu apie bendriausius dalykus, kuriuos įvardiju kaip aukštos prabos meistriškumą – režisūrą, vaidybą, scenografiją kaip stiprų savo profesijos įvaldymą, kuri ir atskiria mėgėją nuo scenos meistro. Tokių spektaklių, kurie tave pagauna tarsi į tinklą, kuriuose jauti galingą visumą, sujungiančią visus pastatymo elementus, kur nesunkiai ir be įtampos suvoki, ką tau nori pasakyti kūrėjai, susibūrę draugėn ir pasirinkę vieną ar kitą dramą, tragediją ar komediją, – tokių vaidinimų pasitaiko vis rečiau. Bet užtat kiek šiandien priviso „apytikrio“ meno, bėgimo pjesės paviršiumi, vaidinant kažką „apytikrio“, gausiai naudojant senas klišes, dažnokai „atsijungiant“ nuo to, kas vyksta scenoje, „poilsiaujant“ vaidinimo metu tarsi kokioje sanatorijoje... Tokiuose „greito vartojimo“ sceniniuose produktuose nesivargina ir režisierius, lėkdamas iš vieno teatro į kitą, imdamasis pjesių, kuriose ir pats nelabai tesusigaudo. Savo pasiteisinimui toks statytojas dažnai užsiima demagogija: skelbdamas, kad jo principas – „paprastumas“, painioja jį su prastumu ir šventai tiki, kad teatre nėra sudėtingų dalykų, kaip jų su žiburiu nerastum muilo operose. Todėl kai kurie teatro spektakliai vis dažniau primena televizinę makulatūrą, tarsi būtų įvykęs abiejų supanašėjimas, vienas prie kito „prisitaikymas“. Ir kai po tokio „apytikrio“ meno gausos staiga patenki į tikrą teatro pasaulį, nuščiūvi, nes nuo jo atpratai. Tokį didelį malonumą patyriau Torūnės festivalyje rodytame Berlyno „Schaubühne“ teatro spektaklyje „Šmėklos“ pagal Henriką Ibseną. Festivalio organizatorė Jadwyga Oleradzka papasakojo ilgą istoriją, susijusią su spektakliu. Kalbėta apie technines vaidinimo problemas, konkrečiai vieną scenovaizdžio detalę – milžinišką apskritą stalą, tarsi veiksmo areną, kuris spektaklio metu turėjo tai nusileisti po scena, tai vėl iškilti – be kurios jis būtų neįsivaizduojamas. Tokio didelio triumo nebuvo nė vienoje Torūnės salėje. Šis milžiniškas stalas netilpo net į netolimo Bidgoščio operos scenos „pogrindį“. Vokiečiai ilgai ir atkakliai sprendė savo problemą. Ir išsprendė. Ne stalas grimzdo po scena, o personažai. Tarsi šmėklos jie tai staiga prasmegdavo į scenos gelmę, tai netikėtai išnirdavo mums prieš akis. Režisierius Sebastianas Nüblingas pateikė savo „Šmėklų“ versiją ypač atidžiai įsiskaitęs į Ibseno dramą, daug ką joje savaip koreguodamas, bet nieko „iš piršto nelauždamas“. „Šmėklos“ įgijo savo galingą loginę motyvaciją, psichologinį pagrindimą.

Spektaklis aštrus ir šaižus. Jame blykčioja stiprūs, neramūs ekspresionistiniai potėpiai, šuoliuojantys ritmai, kurie ankstesnės režisūros dažnai būdavo slepiami, maskuojami po tariama ramybe. Psichologiškai „susitvardžiusi“ būdavo ir fru Alving, labiau dramatiška savo likimo auka, nei aktyvi audringos savo praeities dalyvė. Vokiečių spektaklyje Bibianos Beglau vaidinama nedidelio ūgio, smulkutė fru Alving yra tarsi nužengusi iš ekspresionistinių Muncho drobių, kampuotų, aštrių judesių, vilkinti ryškiai žalią suknią, primenanti keistą driežą, tai susiliejantį su aplinka, sustingusį, tai žaibiškai pajudantį. Žvelgiant į šią moterį – keistą, neramiai trūkčiojančią jos plastiką, šaižius jos pykčio, skausmo proveržius, nesunkiai įsivaizduoji, kokia sielos sumaištis, jausmų ir aistrų audra siautėja jos sieloje. Tiksliau sakant, kaip ta šmėkliška jos gyvenimo praeitis vis dar pulsuoja, yra gaji fru Alving esybėje, charakteryje ir persidavusi jos sūnui Osvaldui. Režisierius taip pat energingai koreguoja ir Osvaldo vaidmenį, griaudamas jo įprastinę sceninę tradiciją. Osvaldą vaidina populiarus vokiečių aktorius Bruno Cathomas – nedidelio ūgio, apkūnus jaunas vyrukas, kurio baisią ligą ne tik numanome, nuspėjame (juk Osvaldą dažniausiai vaidindavo jauni tragiški herojai, apgaubti savotiškos paslaptingumo ir romantiškumo skraistės, kurie tyliai ir tauriai užgesdavo...). O čia Osvaldas siautėja su šampano buteliu rankoje, nevaldydamas seksualinio aktyvumo persekioja tarnaitę Reginą (iš tikrųjų – savo seserį). Ir, žinoma, režisierius nedailina Osvaldo ligos (sifilio – kaip tėvų „dovanėlės“), kuri scenoje pratrūksta siaubingu eilinio ir paskutinio jo priepuolio pavidalu. Atrodo, kad iš šio jauno žmogaus išeina paskutinis „garas“ – baltų dulkių debesys, gūsiais ir kamuoliais virsdami iš jo, padengia veidą ir drabužius, taip pat prie sūnaus plušančią fru Alving tarsi baltu paminkliniu mirties sluoksniu. Debesys laidoja juos abu, jų praeitį ir jų nusikaltimus...

„Šmėklos“ tik dar kartą patvirtino, kad režisūros menas – dalykas stebuklingas. Čia kiekviena mažiausia detalė, mizanscena, personažo judesys, kalba, plastika, tarpusavio bendravimas, scenografija ir jos stilistika, spalvos, apšvietimas – absoliučiai viskas (ką jau kalbėti apie koncepciją) yra išieškota, ištyrinėta iki smulkmenų. Nieko nereikalingo. Gyvenimo koncentratas – nepriekaištingai, juvelyriškai tikslus, meistriškas ir talentingas. Štai tuomet ir patiriu neišpasakytą laimę teatre.

Teatras, kurio nekenčiu

Teatre bijau ir nekenčiu kūrėjų (režisieriaus ir aktorių) pretenzijų į tariamą išskirtinumą ir reikšmingumą, kai, sakyčiau, bandoma pakelti neįveikiamą svorį, kai imamasi, kaip sakytų aštrusis Balys Sruoga, „meno ne pagal nosį“. Kai siekiama nustebinti žiūrovą, priblokšti aiškiai niekuo nepagrįstomis „koncepcijomis“, kurių atseit dar niekas iki šiol nesugalvojo. Tokios interpretacinės „naujovės“ panašios į kortų namelius, nes pakanka sukrutėti, ir jos kaip mat subyra. Taip ir su negirdėtomis, netikėtomis koncepcijomis, kurios neatlaiko elementarios logikos... Torūnėje pasirodė teatras iš Sankt Peterburgo, kurio pavadinime jau prasikiša nekuklus noras „pasigarsinti“ – Nedidelis Levo Erenburgo teatras. Trupė suvaidino Antono Čechovo „Ivanovą“. Išryškėjo daug gudrybių ir su šiuo skandalingu spektakliu. Pirmiausia visa, kas parašyta spektaklio anonse, neturi su juo nieko bendra. Režisierius jį pristato kaip tragikomišką ir ekscentrišką absurdo dramą. Esama ir farso, kuris, anot Erenburgo, pabrėžia ekscentrišką situaciją, kai žmogui (Ivanovui) žemė slysta iš po kojų. „Tai Čechovas, perskaitęs Beckettą“, – reziumuoja režisierius ir nepagaili net Maskvos dailės teatro kūrėjų, kurie atseit taip ir neatskleidė Čechovo komizmo.

Perskaitę tokią režisūrinę būsimo spektaklio „eksplikaciją“, tikėjomės gardaus juoko. Jo nebuvo nė kvapo. Nebent pats vienas režisierius plyšavo juokais. Iš tikrųjų šiame prasčiausio skonio vaidinime būta rimtesnių „ambicingų“ kėslų. Polemizuota ne tiek su ligšioline scenine „Ivanovo“ interpretacija, ją paneigiant, kiek su pačiu Čechovu. Tiesą pasakius, jokių inteligentų, juo labiau ivanovų, anot Erenburgo, Rusijoje nebūta, tad ir spektaklį galėčiau įvardyti vienu žodžiu „černucha“. Tai Maksimo Gorkio „Dugne“ variantas. Gyvenimas be prošvaisčių geriant, svaiginantis narkotikais, užgeriant be išsiblaivymo, iki žemės graibymo, voliojantis purve visiškai užtemusia sąmone. Projekcija į šiandienos Rusiją?.. Absoliučiai visi spektaklio vyrai, neišskiriant Ivanovo, daktaro Lvovo, – alkoholikai, paskendę pritemusios sąmonės užkaboriuose. Čia, sakyčiau, kiekvienas aktorius demonstruoja savo meistriškumą, vaizduodamas įvairiausius išgertuvių stilius. Visos moterys, pradedant išoriškai atgrasia Sara, – alkanos patelės, ištroškusios sekso, puolančios ant tokių „išbalansuotų“ vyrų impotentų. Natūraliai kyla klausimas – kuo čia dėtas pjesės pavadinimas „Ivanovas“? Jo vietoje galėjo būti bet kurio kito šių girtuoklių pavardė – Lvovas, Borkinas, Lebedevas, Šabelskis. Antras klausimas – dėl ko nusišovė spektaklio Ivanovas? Turbūt supainiojo degtinės butelį su revolveriu... Taigi užsimota režisieriaus „globaliai“. Bet su Čechovu nepajuokausi. Pats liksi vienišo komiko vaidmenyje. Tikrai tai buvo „nedidelis teatras“...

Pretenzingumas, atskiestas provincialumu, buvo jaučiamas ir Krokuvos „Bagatela“ teatro vaidinime – Shakespeare’o „Otelas“. Sunku suprasti, ką jaunas režisierius Maciejus Sobocińskis norėjo mums pasakyti. Generolas Otelas, jaunas, sportiškos išvaizdos, ir jo gausi palyda, aprengti šiuolaikiniais juodais kostiumais, vaikštinėjo iškilmingai, atstatę krūtines, vaizduodami „provincijos liūtus“. Atrodė juokingai, ypač kai prabildavo. Dezdemona, akinanti blondinė, kaip buvo galima suprasti, – iš „muilo operų“ plaukusi svajonių mergelė, švaistėsi ir draikėsi scenoje žavėdama ne tik Otelą, bet ir visus jo pavaldinius. Gal dėl to ir supyko rūstusis Otelas. Dezdemonos „smaugimo“ scena atrodė rafinuotai gražiai, juolab kad Dezdemona čia demonstravo pikantiškus nėriniuotus, turbūt „itališko dizaino“ apatinius. Dvi kitos „itališkos damos“ – Emilija ir Bjanka – atrodė tragiškos furijos: klastingos ir žiaurios. O Jagas – temperamentingas, padaužiškas vyrukas. Štai ir visas „Otelas“.

„Skambanti tyla“, rež. Alvis Hermanis

Nekonkursinėje programoje dalyvavo ir Torūnės Wilamo Horzycos teatras, parodęs liūdną komediją, Hanocho Levino „Pakuojame mantą“. Tai buvo greitakalbės spektaklis, kuriame greičiausiai „kalbėjo“ pati jauna režisierė Iwona Kempa, galima sakyti, galopu nušuoliavusi per įvairių žmonių dramatiškus ir tragiškus likimus bei gyvenimus. Taip ir norėjosi šūktelėti – neskubėkit, palaukit, leiskit įsižiūrėti į tų personažų veidus. Šiuo atveju nukentėjo aktoriai, kurie tik šmėkštelėjo prieš akis, o sudėtinga žanrinė vaidinimo pynė, deja, liko neišrišta.

Teatras, kuris apgaudinėja

Ir tokių dalykų pasitaiko teatre, kai nei režisierius, nei aktoriai neturi ką žiūrovams pasakyti, bet vis vien lipa į sceną, tuo labiau festivalinę, nežinia ko tikėdamiesi.

Keistoką įspūdį paliko prancūzų režisierius ir aktorius Gulko iš Marselio, sumanęs papasakoti Melville’o romano „Mobis Dikas“ istoriją. Jis pats ir vaidina, tik nežinia nei ką, nei apie ką. Baltasis banginis ne tik nepasirodo jokiu pavidalu scenoje, apie jį vaidinime visai pamirštama. Spektakliukas – tai sporto, klounados, cirko mišinys, o visa, ką naudoja aktorius, tarpusavyje nesusiję ir egzistuoja skyrium. Simpatiškas Gulko tai ridinėja milžiniškus sviedinius, tai vartosi ant skersinio, tai bendrauja su žiūrovais; nieko nesupratę išėjome iš vaidinimo it musę kandę. O viskas vyko didžiojoje scenoje. Nežinia, ką reiškia ir keistas šio teatriuko pavadinimas – „Cahin-Caha“. Žodžiu, vienos mįslės.

Antras atvejis – tai jau rafinuotas žiūrovų kvailinimas. Mažojoje Torūnės teatro salėje ant kėdžių, sustatytų scenoje plačiu ratu, susėdo neįdomūs vyrukai – aktoriai iš Londono „Royal Court“ teatro ir jauna dama. Susėdę jie greit ir guviai bėrė tekstą, kurį parašė mums jau gerai pažįstamas vokiečių dramaturgas Marius von Mayenburgas, pavadinęs savo pjesę „Bjaurusis“. Šis teatras stato tik nūdienos autorių kūrinius. Ir, kaip supratau, tai tipiškas pjesės pristatymas, skaitymas, be jokių vaidybos požymių. Viskas labai garsiai, aiškiai, greit „išpilta“ ir baigta. Jei tai teatras, tai kas tuomet ne teatras? Pati pjesė taip pat žiūrovų nesudomino. Buvo aišku, kad dramaturgas krypsta absurdo teatro link. Reginys atrodė dirbtinai pagreitintas, režisierius Raminas Gray’us taip pat sėdėjo scenoje, buvo patenkintas savo darbu ir retsykiais ieškojo žiūrovų salėje savo režisūros gerbėjų. Kažin, ar jų atsirado. Su tokiu dirbtinai entuziastingu vaidinimėliu galima ilgai važinėti po pasaulio festivalius, renkant taškus... Tačiau toks žanras – vadinamasis pjesės skaitymas – nieko gero neduoda. Aktoriai tik apytikriai „užgriebia“ tekstą, gimsta žalias teatrinis produktas. Ar ne geriau rimtai parepetavus išleisti spektaklį, o ne sliuogti pjesės paviršiukais? Vis dažniau apie tai galvoju, nes matau, kad po tokių skaitymų gimę vaidinimai nelabai pasistūmėja kokybiškumo link.

Teatras, kuriam lenkiuosi

Tai besisielojantis teatras, besirūpinantis globaliais klausimais, kaip vedlys Brandas iš Ibseno pjesės, vedantis minią paskui save į kalnus. Toks teatras vadinamas įvairiai: publicistiniu, visuomeniniu ir t.t. Man toks teatras ypač brangus, nes jis sugeba sujungti mus vardan aukštesnio tikslo nei viską baigiančios užtemdyti seksualinės problemos, tarsi mes būtume nepasotinamai seksualūs. O gal tai liečia tik autorius, dramaturgus, per tas problemas siekiančius pigaus populiarumo. Nusibodo, nusibodo žvilgsnis į gyvenimą pro kelnių klyną...

Šių metų Torūnės festivalyje buvo du netikėti, į nieką nepanašūs vaidinimai. Pirmas – mums pažįstamo teatro „Victoria“ iš Belgijos. Scenoje – penkiolika vaikų; jų amžius – nuo aštuonerių iki keturiolikos; visi jie – pagrindiniai herojai. Šie belgų berniukai ir mergaitės panašūs į mūsų vaikus, vilkintys kasdieniais drabužiais (džinsais, marškinėliais, megztukais); sustoję prie rampos jie tyloje įdėmiai žiūri į mus, sėdinčius žiūrovų salėje, tarsi svarstytų, kaip su mumis bendrauti, ar galima mumis pasitikėti. Vienas po kito jie pradeda savo ilgąjį monologą. Kiekvienas jų be euforijos ir patetikos, be jokio dirbtinio optimizmo ar vaidybos, paprastai, santūriai pasakoja, ko juos moko suaugusieji namuose ir mokykloje, kokias „diegia“ į jų galvas moralines tiesas ar banalybes (mokykis, susikaupk, nesiblaškyk, nebūk bailus, nebūk per daug drąsus, būk paklusnus, nelakstyk, dairykis gatvėje, nesimušk, nesikeik, klausyk mokytojų ir tėvų, netrankyk durimis, nerūkyk, netriukšmauk...). Vardijama gana ilgai. Klausydama šių mažų ir didelių vaikelių, staiga pajutau lyg ir savo kaltę, nes tų vaikų veidai ir balsai buvo apimti apatijos ir nuobodulio. Kiek tų veiksmažodžių su žodelyčiu „ne“ buvo įsprausta į jų mažas galveles, net baisu pagalvoti. Kaip jie juos atsiminė... Viską susakę, jie atokvėpiui nuėjo į scenos gilumą ir ten it maži seniukai susėdo poilsiui kas kur. Dar kartą sustoję prie rampos, jie antrą sykį pasakojo mums, ką kalba jų tėvai namuose apie savo bendradarbius, kaimynus, pažįstamus ar draugus. Ir šį sykį tie suaugusieji moralistai pasirodė kur kas dažniau nusižengiantys dekalogui ir moraliniams principams nei mažieji. Vaikai pasakoja apie suaugusiųjų dviveidiškumą, melą, klastą ir kitokius keistus dalykus, bet režisierius nesiūlo jiems reaguoti, o tik konstatuoti faktus. Jei vaikai staiga būtų ėmę „vaidinti“, efektas būtų buvęs kur kas silpnesnis. Konstatavimas buvo pati geriausia, paveikiausia ir labiausiai jaudinanti forma šiame vaikų forume. Mums, suaugusiems, buvo pateikta moralinė sąskaita.

Antras – estų teatro spektaklis „Karšti estų vaikinai“ („GEP“ – „Goriačije estonskije parni“) – tiesiog pribloškė. Ši nedidelė (aštuonių vaikinų ir trijų merginų) aktorių trupė, vadovaujama režisieriaus Tiito Ojasoo, su didžiuliu temperamentu, įkvėpimu ir pasiutusia energija, galima sakyti, rėkte išrėkė savo skausmą ir rūpestį tuo, apie ką bent jau lietuviai ir latviai puikiai žino – Estijoje estai yra mažuma. Gresia tautos išnykimas. Ir štai pjesė, kurią sukūrė pati trupė, pasakoja apie nedidelį estų vaikinų klubą, susibūrusį Estijos gyventojų prieaugliui didinti ir įsipareigojusį apvaisinti kuo daugiau estų moterų. Viskas vyksta linksmai, klubo nariai treniruojasi lemtingam ir kilniam žygiui, suranda net partneres, pritariančias tokiam patriotiškam žingsniui. Pasipila vaikai, o drauge ir daugybė netikėtų problemų... Visa istorija spektaklyje įgauna jaudinantį atspalvį, kai jautriai dainuojamos estiškos dainos, šokami estiški šokiai, kai vaikinai ir merginos išeina į sceną pasipuošę tautiniais drabužiais. Būtent tuomet ir prisimeni vienos veikėjos – rusės – klausimą, vis skambėjusį spektaklyje: „O kodėl jūs norite būti estais? Kodėl?“ Beje, nedidelė dalis rusų kritikų iš Maskvos po pirmo veiksmo iš spektaklio išėjo, ko gero, pasijuto įžeisti... Tiesos dėlei turiu pasakyti, kad jaudinantis estų vaidinimas režisūriškai buvo nesutvarkytas, norėjosi didesnio minties koncentruotumo, net kupiūrų.

Valio žiuri!

Tai, kad festivalio vertinimo komisija estų spektakliui, nepaisant jo „kampuotumo“ ir „šlubčiojimo“, skyrė trečiąją vietą – įvykis reikšmingas ir svarbus tiek trupei, tiek ir mūsų kaimynei Estijai. Antroji vieta visai pagrįstai atiteko aukšto meistriškumo vokiečių spektakliui „Šmėklos“. O pirmąją premiją iš Torūnės išsivežė dar keliais prizais apdovanotas latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklis „Skambanti tyla“. Pastarojo, deja, nepamačiau, nes teko anksčiau iš Torūnės išvažiuoti ir skubėti pas mūsų režisierių Cezarį Graužinį į Helsinkį, kur jis, būdamas ten veikiančio Švedų mažojo teatro vyriausiuoju režisieriumi, leido savo premjerą – Carlo Gozzi „Karalių Elnią“.

Dar labiau gaila, apmaudu ir net nepatogu prieš Rimo Tumino gerbėjus, kuriems buvo parodytas toks bejėgiškas ir silpnas Vilniaus mažojo teatro spektaklis – Shakespeare’o „Audra“, nežinia kodėl statytas niekam net Švedijoje nežinomo režisieriaus Etienno Glaserio.