Pirmasis

Karališkai muzikavęs orkestras

Vilniaus festivalį pradėjo Karališkasis filharmonijos orkestras iš Didžiosios Britanijos

Živilė Ramoškaitė

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Ne visi „iš viršaus“ nuleisti projektai būtinai nevykę. Nors dažnas savame kampe užsibarikadavęs kultūringas pilietis į tokius projektus skeptiškai moja ranka, gali paaiškėti, kad jie gali būti ir geri, ir labai naudingi.

Ką turiu omenyje? Ogi tarptautinį 2008-ųjų projektą „Europos kultūrų dialogo metai“. Manau, kad būtent šis europinis projektas padėjo svariai praturtinti šiųmečio, jau dvyliktojo, Vilniaus festivalio, skirto Europos kultūrų dialogo metams, programą.

Štai į festivalio pirmąjį koncertą organizatoriai pakvietė vieną iš aukšto rango Europos simfoninių orkestrų. Tai niekada anksčiau Lietuvoje nesilankęs Didžiosios Britanijos kolektyvas – Karališkasis filharmonijos orkestras.

Įžymaus anglų dirigento Thomaso Beechamo 1946 m. įkurtam Londone reziduojančiam kolektyvui šiuo metu vadovauja maestro Daniele Gatti. Jis turėjo diriguoti ir orkestro koncertą Vilniuje. Tačiau nuo nemalonių staigmenų neapsaugotas niekas, net ir įžymūs muzikai. Dirigentas gastrolėse labai rimtai susirgo. Paaiškėjus, kad diriguoti jis niekaip negalės, su kitu dirigentu groti atsisakė ir gastrolėse dalyvaujantis kinų pianistas Yundi Li, superžvaigždė, tarptautinę karjerą pradėjusi po 2000 m. laimėto XIV tarptautinio F. Chopino konkurso.

Vilniaus festivalio organizatoriams, tokias naujienas sužinojusiems iki koncerto likus kelioms dienoms, teko pamiršti savaitgalio poilsį ir kibti į darbą. Festivalio meno vadovui Gintautui Kėvišui žaibiškai sureagavus ir pradėjus energingai veikti, orkestro gastrolės darniai tęsiamos: susirgusį maestro D. Gatti pakeitė amerikiečių dirigentas Johnas Axelrodas, o solistą – austrų pianistas Markusas Schirmeris. Nebuvo pakeistas nė vienas numatytos programos numeris!

Esu tikra, kad šias eilutes perskaitęs profesionalus muzikantas iškart pagalvojo: šiems kolegoms kaip reikiant pavyko... Ir tai gryna teisybė: abu „dubleriai“ su Karališkuoju filharmonijos orkestru koncertavo pirmąsyk, taigi jų kūrybines biografijas papuoš įspūdingas faktas.

Vilniaus festivalio publika, regis, taip pat nepatyrė nuostolių, nors ir gaila, kad negalėjo tiesiogiai (ne per „Klasikos“ transliacijas) susipažinti su D. Gatti ir Yundi Li. Tuo tarpu orkestras pasirinktą programą juk ruošia iš anksto, taigi jo grojimo stiliui ir muzikos suvokimui trumpam pasirodęs dirigentas esmingesnės įtakos nedaro...

Britų programą sudarė Johanneso Brahmso ir Maurice’o Ravelio muzika, daugiausia dėmesio skiriant pirmajam kompozitoriui. Kodėl pasirinkta būtent tokia programa, galima tiktai spėlioti. Gal išskirtinį dėmesį J. Brahmsui nulėmė jo gimimo 175-osios metinės (jis gimė kaip tik pavasarį, gegužės 7 d.), o gal tai paslaptingi madų vėjai, kai staiga pasiilgstama gilesnių, ne pačiame paviršiuje „kunkuliuojančių“ jausmų?

Kad ir kaip ten būtų, pasiklausyti genialios šio kūrėjo muzikos, atliekamos aukščiausią meistrystę ir ansambliškumą pasiekusio orkestro – nepaprastas malonumas. (Profesorė Jadvyga Čiurlionytė, dievinusi J. Brahmso muziką, neretai leisdavo sau „tikrinti“ studentų muzikinį skonį: „Ar mėgstate Brahmsą?“)

„Tragiškoji uvertiūra“ d-moll, op. 81, kuria orkestras pradėjo savo koncertą, buvo atlikta darniai ir išbaigtai. Visi epitetai, susiję su gilia pagarba kompozitoriaus stiliui, tradicijai, gražiam ir tauriam orkestro skambesiui, čia tinka. Klasicizmo dvasia gaubė puikiai išbalansuotą interpretaciją, kurios metu po truputį skleidėsi ir Karališkojo orkestro grupių meistriškumas bei nepriekaištingas ansambliškumas (idealūs styginių unisonai, meistriški pūtikai, skambūs neforsuoti orkestro tutti). Jei kas pasigedo tiesioginio (atviro) tragizmo, apie kurį skelbia kūrinio antraštė, tektų pabūti šio atlikimo advokatu: J. Brahmso uvertiūra savo forma ir turiniu nukreipta į praeitį, į L. van Beethoveno simfonijų ir uvertiūrų, pagaliau į J.W. Goethe’s „Fausto“ idėjų pasaulį.

Antrasis J. Brahmso kūrinys buvo Pirmoji simfonija c-moll, op. 68, chronologiškai ankstesnis veikalas už uvertiūrą. Beje, joje atviro tragiškumo gaidų kur kas daugiau, nei šia antrašte pažymėtoje uvertiūroje. Ypač I dalyje, kurios įžanga „Un poco sostenuto“ gali būti lyginama su L. van Beethoveno Penktosios simfonijos „likimo“ motyvu. Lyrinė antroji simfonijos dalis, kupina susikaupimo ir bramsiškos patetikos, įsiminė tarsi viso kūrinio atlikimo viršūnė: vyravo išraiškinga styginių kantilena, kurią paįvairino meistriškai atlikti solo – obojaus, klarneto, smuiko ir valtornos. Tiesiog karališkas grojimas!

iliustracija
Pianistas Markusas Schirmeris ir dirigentas Johnas Axelrodas su Karališkuoju filharmonijos orkestru
M. Raškovskio nuotr.

Simfoniją dirigavęs J. Axelrodas įsiklausė į veikalo muzikos tėkmę, energingais judesiais (kartais – nereikalingais), taip pat – balsu (jis buvo girdimas salėje!) reikšdamas jos charakterį. Dirigento temperamentas, kurį laiką kontroliuotas, diriguojant III simfonijos dalį pradėjo veržtis laukan. Finale, kai suskambėjo iškilmingoji C-dur tema, maestro visu kūnu atsisuko į salę. Galbūt jis norėjo atkreipti publikos dėmesį į šios vietos reikšmingumą, tačiau pavyko visai ne tai: per salę nuvilnijo tylus juokas. Nacionalinėje filharmonijoje tokį dirigento triuką regėjau pirmąsyk... Tačiau jis buvo ne paskutinis: artėjant džiaugsmingam, šventiškai pakiliam pabaigos epizodui, J. Axelrodas ėmė kone šokinėti.

Bisui Karališkasis filharmonijos orkestras virtuoziškai pagrojo populiarųjį J. Brahmso Vengrų šokį Nr. 5, g-moll. Ugninga pagrindinė tema temperamentingajam maestro kėlė neįveikiamą norą šokti, ką jis nesivaržydamas ir darė, atmetęs visas nusistovėjusias filharmonijos salės (tai vis dėlto kas kita nei koncertas parke) konvencijas.

Tarp dviejų J. Brahmso veikalų buvo atliktas M. Ravelio Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, G-dur, solo partiją skambino pianistas Markusas Schirmeris (Austrija). Visai mums nepažįstamas, bet užsienyje sėkmingai koncertuojantis atlikėjas sužadino išskirtinį smalsumą. Jau pirmieji jo išgauti garsai prikaustė dėmesį ypatingu skambėjimu, o netrukus – reljefišku frazavimu, dėmesiu smulkiausiai detalei, virtuoziniu tikslumu, didžiule vidine koncentracija. Tai subtilus muzikantas, abejingas išoriniam blizgesiui, visą dėmesį nukreipęs vien tik į muziką.

Ar Ravelis su savo „išdaigomis“, netikėtais energijos šuorais jam artimas, nesiimu spręsti (yra gana skirtingų šio koncerto interpretacijų). Tačiau klausytis M. Schirmerio suvokimo ir traktuotės, ją sekti ir su šia muzika keliauti buvo labai įdomu. Solisto ir orkestro ansamblis buvo darnus ir tikslus, – dirigentas, regis, alsavo kartu su juo (J. Axelrodas yra ir geras pianistas). Vis dėlto bravūriškesnėse vietose, kuriose M. Schirmeris nė nemanė „daužyti“ fortepijono, orkestras jį gožė (matyt, Yundi Li, su kuriuo orkestras turėjo groti šį Koncertą, interpretuoja jį kitaip).

Užtat tembriškai turtingi Ravelio partitūros puslapiai, orkestro įgarsinti tobulai, išsiskleidė tokiais subtiliais skambesiais, kokių mūsų salėje nėra buvę. Retkarčiais atrodė, kad skamba nepažįstama muzika...

Audringais aplodismentais išprašyti solisto bisai buvo visai neįprasti ir dar labiau atskleidė originalią pianisto asmenybę. Jis paskambino F. Schuberto, savo mėgstamiausio kompozitoriaus, „Vengrišką melodiją“ (op. 817) ir kelių taktų „baltais klavišais“ (C-dur) W.A. Mozarto miniatiūrą „Sumuštinis“.

Po koncerto grupelė jaunų orkestro artisčių (pasaulyje kasmet daugėja orkestrančių moterų!) linksmai užtikrino, kad po šių pirmųjų gastrolių jau visada žinos, kur yra Lietuva.

Taigi dvyliktasis Vilniaus festivalis ir toliau geba maloniai stebinti. Tai jau patvirtino pirmasis koncertas, o kai savaitraštis pasirodys, jau bus įvykęs ir Mūzos Rubackytės rečitalis su jaudinančiais F. Liszto „Klajonių metais“.

Festivalio pirmojo koncerto klausėsi sausakimša filharmonijos salė, taip pat jo ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma Adamkiene.

Festivalis, beje, atranda naujų rėmėjų, o tai visuomet džiugina. Į šiųmečio festivalio pagrindinių rėmėjų gretas pirmąsyk įsijungė firma „Hanner“. Ne juokais susidomėjau, kas paskatino įmonę tai padaryti. Jos vadovas Arvydas Avulis sakė, kad muzika jo gyvenime yra labai svarbi, tačiau tapti festivalio rėmėju jį paskatino puikus vadybininkas G. Kėvišas, gebantis savo entuziazmu užkrėsti ir kitus.