Taškinė ataka

Kęstutis Grigaliūnas. „Su mano parašu ir antspaudu“. 2008 m.

Paroda nėra nei miela, nei jauki. Tai – didžiausias privalumas. Čia netgi ne visai paroda. Nors Parodų rūmuose kabo daug stačiakampio formos paveikslų (kas gali būti įprasčiau parodai apibūdinti?), tai greičiau yra didžiulė instaliacija, kuri tave iškart paguldo ant menčių. Erdvės didžiulės, o atstumui tarp kūrinio ir tavęs nėra vietos. Nė milimetro. Čia ne tu vartoji meną, o menas vartoja tave. Atsiduri sprogimo epicentre, kai tikrovė bloškia ir negali samprotauti, yra ji ar ne. Ar ne per skambiai pasakyta – tikrovė? Ypač kai su jos apibrėžimais grumiasi šitiek filosofų ir teoretikų? Galbūt, bet pora bendrų savybių tikrai yra: pirmiausia jauti, kad ne tu stebi, o esi lakaniškai stebimas kažko bauginamai nepažinaus ir nepermatomo, antra – pakliūni į (nors ir patalpos apribotą) kažkokią neaprėpiamą, bet tave aprėpiančią visumą. Artikuliacija tampa neįgali, todėl belieka siauraprotiškai skaidyti ir viską aptarinėti dalimis.

K. Grigaliūno tapybos darbai neskirti būti po vieną, nors jų nepavadinsi jokia serija ir su kiekvieno kompozicija viskas gerai. Atskirti vienas nuo kito jie netampa silpni. Ne, bet, mano nuomone, šio menininko tikrasis kūrinys yra mąstymo vaizdais sistema, kuri geriausiai matoma esant tam tikram kūrinių kiekiui. Tuomet ne tik išaiškėja pasaulėvokos sankloda, bet ir atsiranda realus fizinis poveikis.

Grigaliūno sistemoje vaizdai yra sudraskyti ir lyg rūgšties išgraužti rastro. Roy Lichtensteino išdidinti komiksai yra tik provaizdis, kai reprodukavimo mastai kasdienybėje ir mene buvo pakeliui į savo demonišką perteklių. Grigaliūnas pakartoja vaizdo tipą, bet tai ne mechaniškas pakartojimas, o visiškai priešingas veiksmas. Rastro taškeliai popmene buvo atlikti automato, o Grigaliūnas taškus kiekvieną atskirai nutapo. Niokojamas produkavimo lengvumas ir vaizdas. Turint galvoje, kad Kęstutis pradėjo savo kūrybinį kelią kaip grafikas, nuodijimo metafora įgyja dar vieną sluoksnį. Nuo plokštės ar taškų nuodijimo stiprumo priklauso išgaunamo vaizdo ryškumas. Apipešioti ir apnuodyti vaizdai klojami paveikslo erdvėje skirtingose dimensijose, taip sukuriamas nerišlaus turinio pasakojimas. Toks pat vizualiai nerišlus yra multimedijos pasaulis. Mes prie jo jau pripratome, todėl Grigaliūno paveikslo erdvė yra netikėtai pažįstama lyg atminties rentgeno nuotrauka. Tik kai esi apsuptas tokių vaizdų, o dar didelio kiekio ir formato, gali patirti, kad šizofreniška būsena tapo norma. Ši žinia nėra nei miela, nei jauki. Kažkas dreskia tavo komfortą saugantį ekraną. Tavo atsiminimai užteršti svetimų vaizdų srautu. Tu pats esi taškas, kurį nuodija ir įspaudžia į kito, tau svetimo, sąmonę.

Kęstutis Grigaliūnas. „Buitis nėra pajėgi užsmaugti kūrybinio prado“. 2006 m.

Grigaliūno paroda-instaliacija paima tave įkaitu. Dar nespėjus nueiti iki salės pabaigos, nuo taškų ima gelti akis, lyg prisikišęs artyn būtum žiūrėjęs televizorių gerą pusvalandį. Nors kūriniai tavo atžvilgiu dominuoja, kūryba nėra macho tipo. Čia nėra nei fališko centro, nei beikoniškai darkomų moters kūnų. Visi pavidalai (nuogalių, vadų ar sportininkų) vienodai reikšmingi ir nereikšmingi. Galbūt vieną ar kitą kompozicija labiau išryškina, bet jų svarba yra lygi šiek tiek didesniam vandens purslui bendroje tėkmėje. Srautiškai vaizdų tvarkai antrina nutekėjusios dažų dėmės. Jos šiek tiek pridengia nuodingą taškų agresiją. Spalva užpildyti ploteliai veikia kaip mažytės gelbėjimosi salelės.

K. Grigaliūnas yra iš tų menininkų, kurie geba keistis išlikdami iškart atpažįstamais. Koliažinės dėžutės, spalvotos skulptūros, šilkografijos ar iš fluxus tradicijos išplaukiantys kūriniai – visi labai skirtingi ir beveik visuomet veikiantys srauto principu. Paskutiniai darbai, atlikti tapant akrilu ant drobės, nėra naujas menininko kūrybos posūkis, mes jų matėme ir šiek tiek anksčiau. Šioje parodoje regimas radikalus pastaruoju metu plėtojamos temos išsišakojimas. Geriausiai tiktų palyginimas su pavasarine metafora – „sprogstantys pumpurai“, ypač jei įsivaizduosime juos nufilmuotus ir rodomus daug kartų pagreitintai. Paroda Kaune yra pati stambiausia iš lig šiol Grigaliūno rodytų. Svarbu, kad Parodų rūmų erdvės yra pakankamo dydžio, nes mažesnėje galerijoje idėja būtų pridusinta. Paroda – viena iš tų, kurias geriausia patirti savo kailiu, nes pasakoti yra taip pat beviltiška, kaip apibūdinti maudynes sraunioj upėj pasitelkus chemiko žodyną.