Pasaulyje

Penkios pastraipos apie kultūrinius dialogus

Jaunųjų menininkų iš Europos ir Viduržiemio jūros šalių bienalė

Rasa Barčaitė

iliustracija
Gediminas Pranskevičius. „Rembrant“. 2008 m.

1. Italijoje, Baryje, gegužės 22 – birželio 1 d. vyko XIII jaunųjų menininkų iš Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių bienalė, organizuojama jau tryliktą kartą. Ankstesnės vyko Barselonoje (1985, 1987), Salonikuose (1986), Bolonijoje (1988), Marselyje (1990), Valensijoje (1992), Lisabonoje (1994), Turine (1997), Romoje (1999), Sarajeve (2001), Atėnuose (2003), Neapolyje (2005). Baris Apulijos regione pasirinktas dėl geografinės pozicijos: tai kryžkelė tarp Vakarų ir Rytų. Bienalė vyko Fiera del Levante paviljonuose, kurie užėmė 10 tūkstančių kv. m. plotą, neskaičiuojant 300 vietų teatro ir dviejų koncertinių salių. Meninė erdvė aprėpė šias plotmes: vizualieji, taikomieji, videomenai, teatras, šokis, literatūra, muzika ir gastronomija. Bienalėje dalyvavo apie 700 jaunųjų menininkų nuo 18 iki 30 metų amžiaus iš 46 Europos ir Viduržiemio jūros šalių. Viską organizavo Annos Lindh Europos ir Viduržiemio jūros šalių fondas, kurio vienas pagrindinių tikslų – sukurti dialogą tarp įvairių šalių, religijų, disciplinų, menininkų. Ir nors bendravimas, karšta Italijos saulė, sūri Adrijos jūra lėmė bienalės charakteristiką, pabandysiu aprašyti meninę šio renginio dalį.

2. Lietuva bienalėje dalyvauja pirmą kartą. Pasak kuratorės Elenos Sakalauskaitės, įsitraukti į tokį didelį ir sudėtingą renginį nebuvo lengva. Iš gausybės menininkų Lietuvos instituto sudaryta komisija atrinko devynis dalyvius, kuriančius įvairiomis technikomis: nuo skulptūros iki videomeno. Vis dėlto nežinant būsimų ekspozicijos erdvių ir kitų šalių atrinktų „menų“ sudėtinga atrinkti darbus, kurie būtų ne tik geri, bet ir gerai atrodytų bendrame tarptautiniame kontekste. Tapytojos Rasos Bartaševičiūtės paveikslai ne tik išsiskyrė savo technika (aliejininės tapybos darbų bienalėje beveik nebuvo), bet ir leido žiūrovams susipažinti su lietuvišku ekspresionizmu. Vienas konceptualiausių lietuviškos parodos kūrinių buvo Domo Noreikos instaliacija „Ruduo“ („Autumn“), pagrindinė jos tema – Lietuvos provincijos reprezentacija pasaulyje. Panašią instaliaciją jis eksponavo galerijos „Vartai“ parodoje „Patriotai“. Trys Dovilės Budreikaitės fotografijos sukurtos improvizuojant pagal vieną Johno Cage’o eilėraštį („nebuvo įmanoma nieko padaryti; durys užrakintos“). Skulptoriaus Mariaus Skudžinsko medinė Kristaus skulptūra kėlė asociacijas su lietuviškais liaudies meistrų kurtais dievukais, o Aušros Vismantaitės kailiu aptraukta knyga reprezentavo Sibiro tremties vaizdus. Daugeliui parodos lankytojų Gedimino Pranckevičiaus kūrinys „Rembrantas“ pasirodė tapytas, nors tai kompiuterine programa atliktas darbas. Martos Žuravskajos grafikos darbai priminė, kad jaunieji Lietuvos menininkai nesibodi tradicinės grafikos. Julija Pociūtė pristatė darbus, atliktus ant stiklo, kurių pavadinimo neįmanoma išversti, – „Huzefakaju?“. Vienintelis ne vizualiųjų menų sekcijoje eksponuotas kūrinys – Rimo Sakalausko dokumentinis videodarbas „Istorija apie...“, kuriame pasakojama apie tragiškus sausio 13-osios įvykius. Šis darbas labai išsiskyrė iš konceptualių bienalės videodarbų konteksto, ypač žiūrovus domino panaudota archyvinė medžiaga. Reziumuojant Lietuvos atstovų dalyvavimą bienalėje – dauguma mūsų jaunųjų menininkų nesibodi istorinių ar tautinių tematikų, ko nepasakysi apie kitas šalis.

iliustracija
Yasam Sasmazer. „Oglan“. 2007 m.

3. Nors ir bandau būti objektyvi, neįmanoma apžvelgti visų dalyvavusių šalių ir jų menininkų. Apibendrinant galima sakyti, kad tarp gausybės įvairaus meninio lygio ir rūšių darbų buvo galima atrasti vertų dėmesio kūrinių. Lenkai šiai bienalei pasiruošė išties įspūdingai: menininkai atrinkti iš daugiau nei 200 kandidatų. Pawelo Dziemiano videodarbas „Dvylika Heraklio žygdarbių“ („Twelve Labours of Hercules“) susideda iš 7 dalių ekranų, kur demonstruojami modernios kultūros mitai (individualizmas, vyriškumas, meilė...). Šis darbas – vienas geriausių videokūrinių sekcijoje. Anglija prisijungė prie bienalės pirmą kartą ir atvežė trylika visiškai skirtingų menininkų. Iš jų išskirčiau videokūrėją Hetainą Patelą, kurio darbo „Kanku Raga“ pirminė idėja atkeliavo iš Indijos klasikinės muzikos ir šokių. Kūrinyje nuolat kartojasi 16 ritminių ciklų, vadinamų tin taal, pagal kuriuos skirtingais judesiais ant nugaros raudonu dažu kanku žymimos linijos. Kalbant apie vizualiuosius menus, susidaro įspūdis, kad jaunieji Europos menininkai nebepripažįsta klasikinių tapybos ir grafikos technikų ir disponuoja įvairiausiomis medžiagomis. Pavyzdžiui, graikės Anna Papalexandrou kūrybą būtų galima ir laižyti: tokias mintis kelia ant drobės paviršiaus priklijuoti saldainiai. Serbas Marko Stojanovicius savaip interpretavo modernizmo klasikus: Mondriano, Malevichiaus paveikslų motyvai kuriami ant iš ryžių suformuoto paviršiaus. Panašu, kad naudoti maistą meno kūriniuose tampa madinga. Iš skulptūrinių darbų išsiskyrė turkų atstovės Yasam Sasmazer medinė skulptūra „Oglan“, kuri traukė prieiti ir apžiūrėti rėkiantį padarą (vaiką) bei labai priminė lietuvių tapytojo Šarūno Saukos objektus. Ne „į temą“ pasirodė esąs estės Lauri Samblik tapytas gatvės vaizdas – tokių etiudų galima pamatyti kiekvienoje suvenyrų parduotuvėje. O Maarja Andla natiurmortas sukelia minčių, kad estai į šią bienalę darbus atsiuntė be jokios atrankos. Nors bienalės vizualiųjų menų ekspozicija buvo gerai suprojektuota, didelės salių erdvės leido nesugrūsti darbų į vieną vietą, kitą kartą, tikiuosi, organizatoriai ir patys atsirinkinės siunčiamus darbus. Taip pavyktų išvengti, pavyzdžiui, „neaiškių“ estų meno kūrinių antplūdžio. Kaip sakoma, jei neturi, ką parodyti, geriau nerodyk ir negadink kitiems nuotaikos.

iliustracija
Hetain Patel. „Kangu Raga“.
2007 m.

4. Be vizualiųjų menų ekspozicijos, kiekvieną vakarą didžiojoje scenoje koncertuodavo muzikantai iš skirtingų šalių. Iš jų labiausiai išsiskyrė keista bienalės šeimininkų italų grupė „Ironique“. Pagrindinė vokalistė priminė mažą išdykusį berniūkštį, kurio energija ne tik liejasi per kraštus, bet ir dar toliau už scenos. Tačiau tarp grojusių muzikantų trūko originalių, nenuobodžių idėjų. Didžiausias nesusipratimas – ir vėl vargšai estai ir jų kantri muzikos grupė, kurių kūryba labiau tiktų Airijos miestelio šventei. Jiems į porą tiko grupė iš Palestinos „Nuwwar“, kurie kažkodėl dainavo ir staipėsi pagal fonogramą. Iš parodytų spektaklių galima paminėti ispanės Sņnios Gómez monospektaklį, kuriame susipynė videomenas, šokis ir teatras.

5. Paskutinę pastraipą norėčiau užbaigti vienu kultūriniu nesusipratimu. Citata iš bienalės katalogo: „Menas yra kita dialogo forma: šią kalbą supranta kiekvienas ir nebelieka reikalo kalbėti ta pačia kalba.“ Ak, tie italai. Puikiai suprantu organizatorių norą plėtoti tarptautinį meninį dialogą. Tačiau kad pastarasis vyktų be priekaištų arba apskritai vyktų, dalyviai vis dėlto turėtų bent minimaliai mokėti vieną bendrą kalbą (pvz., anglų). Tad direktoriaus noras pakelti bienalės meninį lygį iki Venecijos analogo neapsiribos vien griežtesniu darbų atrinkimu, bet ir anglų kalbos kursais personalui ir italų menininkams.