Kelionė po Japoniją

Hiroshige Ando. "Fujisawa"

Truputį apie ukiyo-e... Budizmo tradicijoje ukiyo-e reiškia efemerišką būtį. Šis terminas japonų kultūroje įgauna priešingą budistiniams tiesos idealams reikšmę: gyvybingas, kupinas malonumų gyvenimas. Vakarietiškoje kultūroje jis vadinamas hedonistine pasaulėjauta. Pagrindinė japonų miestiečių gyvenimo ašis – kabuki teatrai, "linksmieji kvartalai", užeigos, nakvynės namai. Madą diktuoja gražuolės geišos ir aktoriai, mokantys šokti, dainuoti, groti. Visa tai tampa neatsiejama ukiyo-e graviūrų motyvų dalimi, efemeriško pasaulio vaizdais.

Truputį apie raižinius... Medžio raižiniai Japonijoje žinomi nuo XI a., tačiau savarankiška meno šaka tapo XVII a. Medžio raižinių ukiyo-e kūrybos procesą sudaro trys etapai, kurių kiekvieną atlieka siauros specializacijos meistras. Pirmasis etapas – reikšmingiausias, nes dailininko autorystė išlieka graviūroje. Permatomame popieriuje piešiamas kontūrinis piešinys, kuriame nurodomos spalvos, vėliau raižytojas ant vyšnios ar kriaušės medžio lentos išraižo tą kompoziciją, o paskui viską užbaigia spausdintojas, ksilografijos technika tiražuojantis graviūrą.

Truputį apie Hiroshige Ando... Klasikinė graviūra suklesti XIX a., tuomet iškyla peizažo žanras. Peizažinės raižybos srityje garsiausiais ukiyo-e kūrėjais tampa Katsushika Hokusai (1760–1849) ir Hiroshige Ando (1797–1858). Jie savitai išplėtoja kinų ir japonų peizažinės dailės tradicijas. H. Ando, gimęs Edo mieste, nuo pat vaikystės pasižymėjo neeiliniais gabumais tapybos ir kaligrafijos srityje. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis tapo gražuolių (bijinga) ir aktorių portretus, o peizažus dažniausiai antrame plane – fone. Susižavėjęs Hokusai peizažiniais ciklais, menininkas gilinasi į kinų peizažinę tapybą, studijuoja tradicinių japonų meistrų kūrybą.

Ciklas "53 Tokaido trakto stotys"... Šis menininko ciklas žymi brandžiausią menininko kūrybos etapą. Jis buvo kuriamas tikrai neeilinėmis sąlygomis – kelionės metu. 1832 m. menininkas leidžiasi į ilgą kelionę Tokaido traktu, kelionės tikslas – Kiotas, ten jis turi įteikti dovanų imperatoriui. Įkvėptas kelionės įspūdžių H. Ando piešia, o grįžęs į Edą ima spausdinti raižinius, vaizduojančius visas 53 palei traktą išsidėsčiusias stotis. Tiksliau, ten gyvenančių žmonių kasdienybę, vietinius papročius, keliautojų virtines, pakelės miestelių nuotaikas ir charakterius (tokius panašius ir drauge skirtingus), įspūdingą gamtos grožį ir didybę.

Šis ciklas – tarsi kelioninių-nuotraukų rinkinys. Menininkas sukūrė tikslią kiekvienos aplankytos vietovės kopiją, dėmesingai perteikdamas ne tik kruopščiai išpaišytas detales, bet ir miestelių nuotaikas, žmonių charakterius, gamtovaizdžių įstabumą. Kas jaudina jo darbuose? Tobulumas. Tiesą sakant, net sutrinki. Medžio raižiniai dvelkia harmonija, kuri atskleidžiama per jautrias kontūrinio piešinio linijas, subtilius spalvos niuansus – šviesos ir šešėlių žaismas danguje, vandenyje, dinamiškų kompozicijų lengvumas ir išbaigtumas… Menininkas sugeba apčiuopti ir įtikinamai perteikti tokius neapčiuopiamus, efemeriškus reiškinius kaip smulkūs lietaus lašai, purios sniego pusnys, raibuliuojantis vandens paviršius, rūko pėdsakai, brėkštančio ryto motyvai, nakties ramybė, vėjas ryžių laukuose ir pan. Suvaldytos gamtos stichijos, grojančios tavo jutimų ir prisiminimų klavišais. Menininkas kuria savo lyrinio kamerinio peizažo koncepciją. Fone stūksantis peizažas tampa vienu iš svarbiausiu, jei ne pačiu pagrindiniu, paveikslo motyvu. Žmonės, namai, gyvuliai – viskas įvyniota į peizažo rūbą. Tai tradicinis ir be galo egzotiškas Japonijos peizažas – tolumoje stūksantys kampuoti kalnai, laibos ir kreivos pušys, žemi krūmai, autentiški nameliai, šventyklų pastatai, siauros upės, keliai tarp kalnų šlaitų, ryžių laukai ir t.t. Visgi žmonėms taip pat atsiranda vietos šiame harmoningame peizaže – jie tampa gyvybės ir judrumo centrais ramybės ir didybės oazėje. Kiekvienam žmogui skirtas vaidmuo – vienas tempia nešulius, kitas plukdo valtimi pailsusius keliautojus, trečias rūko, kiti keliauja su arkliais ar pardavinėja medvilnę, moliūgų sėklas, dar kiti kuria laužą arba triūsia ryžių laukuose... Svarbiausia, kad visi kupini energijos ir gyvybės, juda, nesustoja, kalbasi, keliauja, mina šiaudinius, be galo kruopščiai nupieštus sandalus, dengiasi tradiciniais galvos apdangalais (tokios linksmos, plokščios skrybėlės) ir spalvingais rūbais. Visuose šio ciklo paveiksluose pirmame plane išnyrantys žmonės tiesiog sąmoningai suardo gamtos skleidžiamą ramybę ir rimtį. Šitaip jautriai derinami tokie skirtingi dalykai kaip ramybė ir judesys. Įdomu tai, kad prie kiekvieno kūrinio, vaizduojančio vieną ar kitą vietovę, kabo lapelis su tos vietovės apibūdinimu: pasakojama miestelio istorija, legendos, papročiai. Lyg kokia trumpa pažintinė edukacinė programėlė. Gali skaityti ją dar kartą ir jau kitomis akimis žvelgti į paveikslą. Tuomet supranti, kodėl menininkas pasirinko būtent šį, o ne kitą miestelio vaizdą, ką norėjo atskleisti. Peržvelgus visus paveikslus, peršasi išvada, kad to meto Japonija buvo keliautojų, geišų, šventyklų ir nakvynės namų šalis. Gan spalvinga ir prieštaringa kolekcija. Galima drąsiai teigti, kad menininkas buvo tobulai įvaldęs medžio raižybos techniką, tačiau dėl vieno dalyko aš nesutinku (gerai, kad turiu tokią teisę). Kalbu apie kompozicijų įvairovę. Įdėmiai ir kruopščiai peržvelgusi 53 ciklo darbus, aš jos pasigedau. Sutinku, kad prie kiekvieno darbelio galima praleisti kokį pusvalandį, gal net valandą, sugebėti atrasti kažką naujo klaidžiojant mintimis ir akimis po kruopščiai išpaišytas gamtovaizdžio detales, namelių interjerus ir rūbų klostes, bet kūrinių kompozicijos kartojasi, todėl sustojus prie, tarkim, kokio trisdešimt penkto paveikslo, neapleidžia jausmas, kad jis jau matytas... Gal taip ir turi būti, juk visi maži miesteliai yra panašūs, o ir žmonių kasdienybė dažnai vienoda...

Ši paroda turėtų ypač sudominti kinų ir japonų kultūros gerbėjus – juk smagu keliauti po skirtingus miestelius ir maitinti savo vaizduotę ne tik įstabiais vaizdais, bet ir žiniomis. Tai kodėl gi nepakeliavus?