Dailė knygų mugėje

Stasys Krasauskas. W. Shakespeare’o "Sonetų" iliustracija. 1967 m.

Sustojus judrioje erzelynėje, staiga šovė mintis: jeigu nutildytume muziką, paskui paprašytume nutilti visų kalbančiųjų, galėtume aiškiai išgirsti intensyviai vartomų lapų šiurenimą – tikrą jau šeštą kartą vykstančios Vilniaus knygų mugės himną. Nors šis perfomansas neįvyko, bet ir be jo buvo apstu įvairiausių renginių. Ko verti vien dainuojantys rašytojai! Apie juos ir apie sekmadienį pasibaigusią didžiausią Baltijos šalyse knygų mugę jau prirašyta daug. Vis dėlto viena tema papastai lieka nepaliesta. Tai – dailė knygų mugėje. Šio teksto tikslas – apžvelgti knygų mugėje organizuojamas parodas.

Per keletą pastarųjų metų susiformavo Vilniaus knygų mugės parodų rengimo tradicija. Kaip ir pernai, užpernai, parodų sala įsikūrė antrame paviljono, kuriame vyko knygų mugė, aukšte. Šiemet, kaip ir anksčiau, parodas kuravo Sigutė Chlebinskaitė, turinti patirties bei praktikos knygų iliustravimo ir parodų vadybos srityse. Surengtos keturios parodos, atspindinčios tam tikrus knygos meno situacijos Lietuvoje etapus. Pirmoji ekspozicija pristatė tai, kuo šiandien gali didžiuotis knygų leidėjai – "Gražiausios knygos" konkurso laureatus. Trys gražiausių knygų pilni stendai yra nuolatinis ir svarbus knygų mugės akcentas. Šiemet pagrindinis prizas įteiktas Aido Marčėno parašytai, o Šarūno Leonavičiaus iliustruotai knygai "Žmogaus žvaigždė" (leidykla "Žara"). Tai – didelis laimėjimas visiems knygoms iliustracijas kuriantiems dailininkams. Tokio precedento seniai nebuvo. Paprastai didžiuosius laurus nuskina fotografijų albumai, o šį kartą – dailininko iliustruota knyga.

Knygų iliustracijos klasikai buvo skirta grupinė paroda. Čia rodyti vaikiškų knygų iliustracijų originalai iš Maironio literatūros muziejaus fondų. Devynių dailininkų darbai, sukurti 1950–1970 m., akivaizdžiai liudija stilistinius pasikeitimus, įvykusius Lietuvos knygų iliustracijoje septintajame dešimtmetyje. Vienų dailininkų darbai atstovavo šeštame dešimtmetyje populiariai realistinei iliustracijos tradicijai: tai Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Domicelės Tarabildienės, Albinos Makūnaitės, Bronės Demkutės 1951–1958 m. sukurtos knygų iliustracijos. Raudonskruosčiai vaikučiai, padūkę šunys čia atkartoja realią situaciją. Individualumo, savitos teksto interpretacijos vaizduose nėra daug, o neryški stilizacija naudojama tik ornamentuose. Visiškai kitoks septintajame dešimtmetyje kūrusių dailininkų požiūris į iliustracijas, skirtas vaikams. Algrido Steponavičiaus "Varlės karalienės" (1962) iliustracijose – dailininko sukurti simpatiški personažai. Čia susipina ir su autentišku dailininko braižu dera savitai interpretuotas liaudies meno palikimas bei prieškario lietuviškos iliustracijos tradicija. "Varlės karalienės" iliustracijos septintajame dešimtmetyje pelnė dailininkui ne vieną tarptautinį apdovanojimą: aukso medalį Leipcigo knygų mugėje ir Bratislavos knygų iliustracijos konkurso "Aukso obuolį". Iš liaudies meno palikimo impulsų savo darbams sėmėsi ir Aspazija Surgailienė (Kazio Borutos "Dangus griūna", 1974). Madingas septintojo dešimtmečio knygų iliustracijos tendencijas rodo plakatiški I. Bičiūnaitės, A.R. Šakalio iliustracijos "Napalio žaidimai" (1972). Šie dailininkai labiau kreipė dėmesį į ryškiaspalvių lygių plokštumų santykius. Jie drąsiai geometriškai stilizavo figūrų ir daiktų formas. Dar kitoks – švelnus ir lyriškas, tačiau taip pat smarkiai stilizuotas – Sigutės Valiuvienės vaikiškų iliustracijų pasaulis ("Mano spalva", 1975).

Gražiausios knygos titulą laimėjusios originalios "Žmogaus žvaigždės" iliustracijos taip pat eksponuotos knygų mugėje. Ir jos vos nepateko į anksčiau minėtą klasikos kategoriją. Sukurtos dar 1989 m. iliustracijos iki šiol nebuvo spausdintos, bet nuolat rodomos parodose. Bendras Š. Leonavičiaus ir A. Marčėno darbas buvo išleistas praėjus šešiolikai metų nuo sukūrimo. Š. Leonavičiaus tušu ir guašu pieštose istorijose atsikleidžia būdingi lietuviškos iliustracijų mokyklos bruožai – metaforiški vaizdiniai, išmoningas, smulkus, kruopštus piešinys. Šios knygos pasirodymas teikia vilčių, kad kokybiškai atspaustų iliustruotų knygų leidyba atsigauna. Šiemet leidykla "Baltos lankos" pradėjo leisti lietuviškų iliustruotų knygų seriją. Viena jų – Eglės Gelažiūtės nuotaikingai iliustruoja Sigito Gedos "Pelytę sidabrytę" – gražiausios knygos konkurse apdovanotą paskatinamąja premija. Laisvydės Šalčiūtės parašyta ir iliustruota istorija apie raudoną siūlų kamuolį įvertinta Venecijoje vykusiame iliustracijų konkurse. Pagaliau ne tik užsienyje vaikai galės vartyti Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotas knygas (vieną jų išleido Sigutės Ach leidykla, kitą, taip pat apdovanotą paskatinamąja gražiausios knygos premija – leidykla "Kronta").

Trečioji (didžiausia iš visų) paroda gali būti vadinama ne tik klasikine, bet ir chrestomatine. Tai – dailininko Stasio Krasausko knygų iliustracijos, apipavidalintos knygos, eskizai ir grafika. Ji surengta Stasio Krasausko dukros Aistės Krasauskaitės iniciatyva. Paroda atspindi įvairias šio nepaprastai produktyvaus, vitališko menininko kūrybos briaunas. Tai įsimintini lietuviškos neoklasicistinės iliustracijų krypties pavyzdžiai – S. Krasausko poezijos knygų iliustracijos, sukurtos autocinkografijos, medžio raižinio technikomis (iliustracijos Justino Marcinkevičiaus "Sienai" (1967–1968), Eduardo Mieželaičio "Žmogui" (1961), "Giesmių giesmei" (1966), Shakespeare’o "Sonetams" (1967) ir kitiems literatūros kūrinams). Čia pat kabėjo ir dailininko grafikos darbai, gyvybinga energija, spontaniškumu pulsuojantys eskizai (atlikti flomasteriu, anglimi). Eksponuota ir daugybė viena linija ant servetėlių pieštų moterų veidų bei susirangiusių, susisukusių jų kūnų.

Čia pat visi, kam įdomus dailininko kūrybos procesas, galėjo apžiūrėti ir klišes bei darbo įrankius. Ekspoziciją tobulai papildė nauja atsiminimų apie dailininką S. Krasauską knyga, skirta pavartyti visiems lankytojams.