Saint-Saėnsas prancūziškai

Philippe Giusiano

Du įsimintini, saviti, talentingi atlikėjai, kokybiškas orkestro grojimas nudžiugino vasario 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gausiai susirinkusią publiką.

Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Juozas Domarkas) tą vakarą dirigavo muzikos mylėtojams jau žinomas jaunas dirigentas Modestas Pitrėnas, o C. Saint-Saėnso dviejų koncertų fortepijonui su orkestru (Nr. 2, g-moll, op. 22, ir Nr. 4, c-moll, op. 44) solo partijas skambino svečias iš Prancūzijos Philippe’as Giusiano.

Galima rasti nemažai šias dvi skirtingas individualybes vienijančių bruožų: panašus amžius (vos per 30 m.), graži sceninė išvaizda, išorinių muzikos išraiškos efektų nesivaikymas, dėmesio sutelkimas į muzikos esmę, subrandintas savitas atlikėjo braižas, turtingos kūrybinės biografijos, prasidėjusios ankstyvame amžiuje. Koncerto programėlėje daug vietos užima žymių pasaulio pedagogų, tobulinusių jų meistriškumą, pergalių tarptautiniuose renginiuose vardijimas, aktyvios ir sėkmingos koncertinės veiklos daugelyje šalių aprašymas. Abu – prestižiškiausių konkursų Lenkijoje nugalėtojai, M. Pitrėnas VIII tarptautiniame G. Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose pelnė I premiją ir aukso medalį, Ph. Giusiano – jauniausias XII tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso Varšuvoje, po penkerių metų – šio konkurso II premijos laureatas.

Pirmoje koncerto dalyje girdėjome du virtuozinius C. Saint-Saėnso koncertus, kuriuose apstu nepaprastai greitų smulkios technikos epizodų, grakščių nedidelių akordėlių, oktavinių pasažų, lanksčios, permainingos, judrios bei tamprios ritmikos, šviesios, poetiškos lyrikos, taurios patetikos. Šiuose kūriniuose vyrauja skaidrus ir trapus koloritas. Tik retsykiais praslenka lyg ir liūdesio šešėlis. Dramatizmo šioje muzikoje nėra. Veržlios, greitos dalys pulsuoja džiaugsmu, gyvybingumu, tačiau saikingai. Impulsyvus temperamentas čia dera su intelektualiu pradu. Interpretuodamas šiuos, regis, artimus sau vaizdinius, Ph. Giusiano atsiskleidė kaip tipiškas puikus prancūzų fortepijoninės mokyklos atstovas: tobula, plastiška technika, žaibiška reakcija į greitus tempo bei ritmo pasikeitimus, ramus, saikingas, skoningas muzikavimas, rafinuotumas, trapumas, skaidrumas.

Stebino pianisto dėmesys teksto nuorodoms: jis nevengė ištisus epizodus groti visiškai tyliai, lengvai, grakščiai, tarytum stengdamasis maksimaliai perteikti tariamus kompozitoriaus (ar redaktoriaus?) reikalavimus, nieko nepridėdamas nuo savęs. Spalvingų, minkštai išgaunamų greitų garsų virtinių pabaigos suskambėjo tiksliai, kartais net azartiškai. Nė vienos nešvarios ar neintonuotos natos!

Modestas Pitrėnas M. Raškovskio nuotr.

Orkestras pakluso dirigentui M. Pitrėnui ir lanksčiai bei nuoširdžiai bendradarbiavo su pianistu, neužgoždamas trapaus fortepijono skambesio, o tutti epizoduose neperžengdamas tam tikros garsinės įtampos ribos. Publika stovėdama plojo atlikėjams, išreikšdama susižavėjimą bei pagarbą.

Buvo įdomu sužinoti įvairių tą vakarą koncerto klausiusių profesionalų nuomonę. Štai keletas atsiliepimų (tebūnie jie šįkart anoniminiai): "Giusiano įsimylėjau, kai jis grojo Chopiną bei Rachmaninovą! Puikus pianistas. Norėtųsi išgirsti jo rečitalį…", "Jis – fantastiškas, tačiau manau, kad Modesto Pitrėno individualybė – turtingesnė, jo laukia ryškesnė ateitis…", "Argi tai – geras pianistas? Jis neturi nei temperamento, nei lakios vaizduotės…", "Jis – žavus, skambina meistriškai, tačiau, panašiai kaip Saint-Saėnsą, ramiai, santūriai, logiškai traktuoja ir Chopiną. Bet kokia švara! Jis groja, galima sakyti, steriliai…"

Neseniai Kongresų rūmuose labai jautriai, ekspresyviai, bet gal ne taip idealiai "švariai" A. Skriabino Koncertą fortepijonui su orkestru paskambinęs rusų pianistas ir pedagogas Vladimiras Krainevas į padėkos žodžius už tikrą menininko įsijautimą, polėkį atsakė: "Vadinasi, ne be reikalo čia užklydau, vertėjo pasistengti…" Manau, kad ir Phillipe’ui Giusiano vertėjo dar kartą sužavėti savo gerbėjus išskirtiniais virtuoziniais gabumais, rafinuotu stiliaus pojūčiu, suteikti galimybę išgirsti Lietuvoje retai atliekamą muziką. (Beje, ausyse dar skamba Lijanos Baronaitės, taip pat atvykusios iš Paryžiaus, ir M. Pitrėno Saint-Saėnso Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 traktuotė. Belieka laukti likusių dviejų – Nr.1 ir Nr. 3.)

Antroje koncerto dalyje pakiliai, ryškiai nuskambėjo Modesto Musorgskio "Parodos paveikslėlių" siuita orkestrui – Maurice’o Ravelio meistriškai orkestrui pritaikytas garsusis fortepijoninis ciklas. Gaivus, natūralus, kūrybingas dirigento M. Pitrėno muzikos girdėjimas, įtaiga ir aiškūs mostai įkvėpė orkestro artistus groti gyvybingai, vaizdingai. Spalvingi muzikiniai paveikslėliai, kompaktiškai apjungti, sudarė darnią, klausytojams neprailgusią visumą.