Bumas ir bum

Kartais ateina metas, kai turi sustoti, mesti ką daręs ir apsidairyti aplink. Taip atsitiko ir man prieš porą savaičių. Vieną dieną iš Lietuvos gavau el. paštu žinutę su klausimu: „Kaip jūs ten, Anglijoje, tą ekonominę krizę išgyvenat?“ Hm, nieko nežinau – kurį laiką gyvenau pasinėrusi į savo darbus, mintis ir šiaip reikalus, neskaitydama laikraščių, neklausydama radijo ir nežiūrėdama televizijos – kad neblaškytų. Mano darbai susiję vien su kultūros gyvenimu, tad niekaip tos krizės ir neišgyvenau, viskas tebėra tarsi kaip buvę. Tik praeidama pro laikraščių kioskus užmesdavau akį į antraštes, kurios man primindavo, kad prieš porą metų apžvalgininkų pranašautas ekonominis nuosmukis jau vyksta, tiesa, kultūros srities, o kartu ir manęs vis dar nepaliesdamas. Bet štai gavau tą žinutę. Todėl vakare ėmiau skaitinėti BBC ir savo mėgstamo dienraščio „The Independent“ tinklalapius – ir iki šiol negaliu liautis jų skaičiusi.

Turbūt daug kam kils klausimas, kodėl apie ekonomines problemas reikėtų rašyti į kultūrinį savaitraštį? Tiesą sakant, nežinau. Vis dėlto kartais (o iš tikrųjų visada) ekonomika išsiveržia iš savo rubrikos ir taip trinkteli savo sausomis sąvokomis, kurias nenorom išmoksti (fiskalinė politika, liboras, apyvartiniai aktyvai, aukso standartas, chroniškasis deficitas, debitorinis įsiskolinimas, depresija, Grešemo dėsnis, laisser faire ir t.t.), kad subanguoja visas tavo pasaulis, net ir saugusis kultūros uostas – ima ir sugriūva ar bent jau gerokai aptrupa, kaip Lietuvoje buvo dar visai neseniai, 1999-aisiais. Virsmo nuojauta tvyro ir dabar, bet gerokai radikalesnio virsmo. Kalbantis su žmonėmis, klausantis radijo, žiūrint televiziją ir skaitant laikraščius atrodo, kad galima padaryti tik vieną išvadą: nežinia, kaip viskas bus, koks bus pasaulis, kai viskas galų gale iš tikrųjų apsivers, nes toks pasaulis dar niekada nebuvo. Nebuvo klimato atšilimo grėsmės, nebuvo smarkiai augančios Kinijos ekonomikos, nebuvo Europos Sąjungos, nebuvo kapitalistinės Rusijos ir dar daug ko. Todėl visi tik spėlioja, o juk jau spėjome įsitikinti, kad net ir labiausiai išsimokslinusių ekonomistų spėliojimais pasitikėti negalima. Štai pernai šituo metų laiku jie pranašavo, kad nedidelis ekonomikos sulėtėjimas bus jaučiamas iki šių metų liepos, o paskui viskas vėl įsibėgės. Kaip dabar jau žinome, jie žiauriai klydo. Taigi nėra patikimų prognozių, nėra patikimos politikos, staiga paaiškėjo, kad pasaulio galingieji ir protingieji krizės situacijoje yra iš tikrųjų bejėgiai. Bet kad ir kaip būtų baisu, tokia nežinia yra ir nepaprastai įdomi. Būti virsmo taške – tai bent kuriam laikui pamiršti, kas yra nuobodulys (pabaigoje jį dar kartą priminsiu). Kartu tai reiškia, kad tokiu metu visi, net menotyrininkai, tampa šiek tiek ekonomikos „specialistais“, o bent trumpam specializavęsis kurioje nors srityje ir išmokęs terminus negali jų žinojimu nepasipuikuoti apie tai kalbėdamas. Iš savojo būties taško.

Esu Anglijoje, taigi – įvykių centre, nes kaip tik aną savaitę kone visos didžiosios pasaulio valstybės ėmė pavyzdį iš britų premjero Gordono Browno, paremdamos bankrutuojančius bankus iš valstybės biudžeto (arba, kaip sakoma, iš mokesčių mokėtojų kišenės). Už tai valstybė (mokesčių mokėtojai) iš bankų reikalauja atsakingiau skolinti (ir apskritai – pagaliau vėl SKOLINTI) ir nebemokėti bankų vadovams premijų, bent kol bankai nepradės funkcionuoti normaliai. Tos premijos – viena pagrindinių pokalbių temų ir žiniasklaidoje, ir kavinėse, ir darbe, ir virtuvėje. Per pastaruosius pusę ekonominio nerimo metų kažkaip jau įpratau skaityti, kad koks nors banko direktorius kasmet (ir šiemet, kai jo bankas žlunga!) susižeria kokius porą milijonų svarų – kaip premiją, priedą prie ir šiaip jau nesuvokiamai didelės algos. Bet jei atitrauksim įpratimo užuolaidą, tai iš savojo sveiko proto taško pamatysime, kad tai yra, kaip anglai sako, tiesiog nepadoriai didelė suma. Dabar žmonės reikalauja teisybės ir bausmės, nes juk tuos milijonus bankininkai gavo rizikuodami svetimais pinigais, kuriuos, kaip paaiškėjo, jie prarado. Kol bankų mechanizmas nepradėjo strigti, niekas ir nesigilino į tai, kaip jie veikia ir kas kokius pinigus iš to uždirba. Atrodė, kad taip ir turi būti – bankininkai gyvena turtingai, ir tegu sau, nes tai kitas, ne mūsų pasaulis. Bet dabar tai jau panašu į absurdo pasaulį – milijonai už blogą darbą? O skaudžiausia tai, kad mums nieko kito nelieka, kaip tiesiog vėl duoti jiems pinigų, kaip šmaikščiai parašė „The Independent“ žurnalistė Deborah Orr: „Realiame pasaulyje žmonės yra paprasčiausiai priblokšti, kad dabar jie turi valdžiai mokėti pinigus mokesčiais, kad ji savo ruožtu juos galėtų duoti bankams, kurie paskui juos vėl žmonėms paskolins su palūkanomis, kad pastarieji galėtų nusipirkti tai, kas padės augti Kinijos ekonomikai, kad šioji galėtų suteikti garantijas JAV valdžiai, kad... O dievulėliau, galbūt bent pora pasaulio lyderių tikrai turi velnišką strateginį protą?“

Gal kas tokio proto ir turi, bet ne vienas ekonomikos komentatorius diagnozuoja intelektualinį chaosą. Nes tai tikrai istorinės nežinios akimirka: bankai iš dalies ar net visiškai nacionalizuojami. Dar prieš porą mėnesių, jei kas bent užsimindavo vien apie didesnę jų veiklos kontrolę, tuoj sulaukdavo dešiniųjų jėgų, taip pat ir visokių verslo bei bankininkų asociacijų atkirčio: laisvoji rinka viską išspręs, ji protingesnė už bet kokią valdžią ir nėra kito geresnio būdo tvarkyti ekonomiką (čia pavartojamas terminas laisser faire – „leisti veikti“). O dabar, kai Brownas pasiūlė penkiasdešimties milijardų vertės bankų gelbėjimo (nacionalizavimo) akciją, parlamento opozicija jį apkaltino, kad jis darąs per mažai! Kaip rašyta to paties „The Independent“ vedamajame aną antradienį, „įprastos politinės kategorijos ir lūkesčiai apvirto aukštyn kojomis. Prezidentas Bushas, kuris atėjo į valdžią kaip mokesčių mažinimo evangelistas, laisvosios rinkos apologetas, sankcionavo didžiausią JAV valdžios įsikišimą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o jo buvę bendraminčiai respublikonai pasmerkė jį už palankumą socializmui.“ Taigi šiuo metu kairė ir dešinė susimaišė, tiksliau – visi staiga, tiesiog per naktį, sukairėjo, nes tai, kas gresia, yra taip baisu visiems (nors kasdienybėje dauguma apie tai stengiasi dar negalvoti), kad bent jau Anglijoje privertė laikinai pamiršti visas politines rietenas. Vienas žurnalistas tiesiai šviesiai pasiūlė – viską metus, kuo greičiau eiti į parduotuvę ir nusipirkti kokius 500 kg ryžių. Štai tada aš, kaip ir turbūt daugelis kitų, pradėjau naršyti internetą ieškodama medžiagos apie 4-ojo dešimtmečio Didžiąją depresiją.

Mat Didžioji depresija dunkso už visų kalbų apie ekonomikos sulėtėjimą, nuosmukį, finansinę krizę. Politikai, savaime suprantama, šio termino dar neįtraukė į savo žodyną, jie tik nedrąsiai užsimena apie nuosmukį: prieš dvi savaites sakė, kad jis įmanomas, aną savaitę sakė, kad gal jau greit prasidės, o šią savaitę tegirdžiu, kad jau turbūt prasidėjo. Bet niekas netrukdo apie tai kalbėti žurnalistams – jie, kaip ir aš, jau lygina šį laiką su 1929-aisiais, kai spalio 29 d. (ir vėl spalis!) žlugo akcijų birža – buvo parduotas rekordinis skaičius akcijų, jų kaina visiškai krito ir visame pasaulyje paprasčiausiai ištirpo didžiulis kalnas pinigų. Kaip rašoma „Wikipedijoje“: „Juodąjį antradienį „Dow Jones“ industrinis vidurkis krito 38 punktais iki 260, t.y. 12,8 proc. Pardavimų liūtis užtvindė kursų telegrafo sistemą, kuri investuotojams paprastai parodydavo einamąsias jų akcijų kainas. Telefono linijos ir telegrafai užsikimšo ir nebegalėjo su tuo susidoroti. Šis informacijos vakuumas įnešė dar daugiau baimės ir panikos. Naujosios eros technologijos, kurias iki tol labai vertino investuotojai, dabar tik padidino jų kančias.“ O paprastiems žmonėms tai reiškė, kad jie prarado darbą ir nebeturėjo net ką padėti ant stalo. Taip Dorothea Lange fotografija „Klajojanti motina“ (1936) – Kalifornijoje žirnius rinkusios septynių vaikų motinos Florence Owens Thompson portretas – tapo to meto simboliu.

Dabar baisiausia atrodo tai, kad tada pasaulio ekonomikai atsigauti prireikė net dešimtmečio (juk vėlesnės krizės trukdavo trumpiau). Tie, kurie pasiliko akcijas, tikėdamiesi, kad jų vertė vėl pakils, tik sulaukę senatvės atgavo tai, ką buvo investavę. Taigi visi karštligiškai lygina dabartį su ana praeitimi, kuri, kaip visi tikėjo, niekada nebepasikartos. Lyginimo rezultatai nedžiugina, nors per daug ir nenuliūdina. Nedžiugina ir net baugina, nes panašumas į Didžiąją depresiją akivaizdus – prieš tai sekęs, regis, nesutramdomo ekonomikos pakilimo dešimtmetis arba bumas, kai vieni skolinosi į kairę ir į dešinę, o kiti skolino, nes manė, kad kilimas niekada nesibaigs. O paskui, tarsi nei iš šio nei iš to, tas ratas ėmė po truputį suktis lėčiau ir niekam nespėjus aiškiai suprasti, kas vyksta, visiškai užstrigo – pasirodė, kad po tuo pakilimu nėra realaus pagrindo. Tik dabar sužinojau, kad tai užkoduota pačioje bumo sąvokoje. Kaip ją apibrėžia lietuviškas ekonomikos žodynas, „bumas – greitas ir paprastai nestabilus ekonomikos ir jos atskirų sektorių augimas“ („Ekonomikos terminai ir sąvokos“, VPU, 1999; – kursyvas mano). Bet įtarimas kilo jau tada, kai prieš kokius ketverius metus į Vilnių atvykęs britų spaudos fotografas mudviem kalbantis kavinėje svarstė, kad kažkada bumas turi baigtis, nes kuo gi pagrįstas ekonomikos klestėjimas? Skola ir ant tos skolos pastatytu nekilnojamuoju turtu. O kokia reali jo vertė? Ir jokio realaus produkto juk nėra? Dabar apie tai susimąstė visi. Kaip rašo „The Independent“ žurnalistė Mary Dejevsky, Margaret Thatcher, kurią Britanijoje vieni garbina, o kiti jos mirtinai nekenčia ir mano, kad aną savaitę baigėsi būtent jos era, būtų jau kokiais 1997 m. paklaususi (jei tuomet būtų buvusi valdžioje): „Iš kur ateina „tikri“ pinigai, kurstantys nekilnojamojo turto rinką, Sičio algas ir tas premijas?“

Taigi ir 1929-aisiais, ir dabar didelį bumą staigiai nutraukė didelis bum – visuotinis bankrotas („bumas ir bum“ – tai daugiau į skambėjimą orientuotas dabar dažnai vartojamos angliškos frazės boom and bust vertimas). Bet ne viskas taip baisu, nes yra ir keletas reikšmingų skirtumų. Anuomet JAV valdžia sumažino biudžeto išlaidas, leido bankams ir įmonėms laisvai žlugti (nuosekliai vykdydama laisvos rinkos ideologiją), padidino mokesčius ir, kas svarbiausia, padidino importo tarifus saugodama vietos gamintoją. Ironiška, kad kaip tik šis sprendimas tą gamintoją ir sužlugdė – į tai atsakydamos pasaulio šalys padidino importo tarifus JAV prekėms ir pasaulio prekyba sustojo, be to, Europa niekaip nebegalėjo užsidirbti pinigų ir grąžinti Pirmojo pasaulinio karo skolų JAV, o tai savu ruožtu dar pablogino padėtį JAV, ir trečdalis žmonių tapo bedarbiais. O Europoje tokioje ekonominėje situacijoje iškilo hitleriai ir musoliniai – tolesnių padarinių jau nebesinori vardyti. Tuo tarpu dabar, teigia apžvalgininkai, o ir patys matome stebėdami įvykius, valstybės linkusios, priešingai, bendradarbiauti ir verčiau didinti biudžeto išlaidas, nei jas mažinti, jos gelbėja bankus, užuot leidusios jiems žlugti ir visiškai ištirpdyti finansus. Tai teikia vilties, kad nuosmukis nevirs antra Didžiąja depresija, bet jis bus – neišvengiamai. Šį trečiadienį BBC „Radio 4“ laidoje „Šiandien“ du finansų specialistai tik ginčijosi, ar tas nuosmukis bus gilus, ar ne – abu pateikdami svarių argumentų. Tikėkite kuo norite arba nebetikėkite niekuo.

Tačiau reikia kažkaip susigaudyti tame intelektualiniame chaose. Tad visi dar kartą atsivertė kurį laiką primirštą knygą – brito Johno Maynardo Keyneso „Bendra užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (1936). Kaip rašė pats Keynesas (cituoju iš atminties), ekonomikos raidos logika neleidžia jo knygai išeiti iš mados – vos tik žmonės pradeda ją užmiršti, tuoj atsitinka tai, kas vėl priverčia ją ištraukti iš jau apdulkėjusios lentynos. Tai ir daro žurnalistai, kurie nustėrsta atradę, kaip puikiai tinka prieš spetyniasdešimt metų rašyti žodžiai dabartinei situacijai apibūdinti – kai kurie ir rašo Keyneso žodžiais, užuot paieškoję savo. Nes ir paprastas skaitytojas turi nustėrti – tai, kas jau seniai žinoma ir patikrinta (trumpai tariant, kad valstybė turi kištis į laisvos rinkos ekonomiką), galėjo šitą chaosą, šitą netikrumą dėl ateities, netgi dėl duonos kąsnio, padaryti neįmanomą. Išmintis ir įžvalgos jau seniai egzistuoja, bet visiems įtikėjus kredito galia niekas nebenorėjo tramdyti ekonominio pakilimo energijos senukų perspėjimais – taip buvo seniai, mums taip nebegali atsitikti, kiti laikai. Tad bankams buvo leista dirbti faktiškai niekieno rimtai neprižiūrimiems, ir jie skolino, kol pasiekė maišo dugną.

Dabar, kai pasaulio gelbėtoju herojumi tapęs Brownas vėl išdidžiai žvelgia į žurnalistų fotoaparatus (taršė jį visi neseniai), realaus pasaulio žmonės sulaikę kvapą (tai ne tik metafora, tikrai toks jausmas – niekas nenori nieko prognozuoti, ir net gamta, regis, nuščiuvo – jau porą savaičių beveik nepučia vėjas) laukia, ar visuotinė bankų gelbėjimo akcija juos tikrai išgelbės. Šią akimirką atrodo, kad priemonės šiek tiek veikia. Bet ar tikrai? Ar ilgam? Kas dabar bus? Kaip visada, parodys istorija. Bet pabaigai – kaip ir žadėjau, dar viena mintis apie nuobodulį. Šio straipsnio rašymo išvakarėse, antradienį, baigdamas kalbą Britanijos banko valdytojas Mervynas Kingas išreiškė viltį, kad ateis ramesni laikai: „Dažnai sakydavau, kad sėkminga monetarinė politika atrodytų gana nuobodi. Tad norėčiau pakviesti bankininkus drauge propaguoti mintį, kad šiek tiek daugiau nuobodulio būtų visai neblogai.“ Ir kaip tik tą akimirką Britanijos svaro kursas pradėjo dar labiau kristi.