Nuobodulys „neįprastu būdu“

Renkantis, ką pažiūrėti iš daugiau nei 300 filmų iš 40 šalių, reikia kokio nors kriterijaus. Mano kriterijus, kad ir keista, toks: kas galėtų būti įdomu man. Šitaip iškart atkrenta siaubo filmai (negaliu žiūrėti), „puikiai sukalti“ trileriai (juos ir taip paskui rodys kino teatruose, galima bus vėliau pamatyti), mielos melodramos ir kiti tradiciniai filmai, kalbantys apie šiuolaikines realijas (irgi rodys kino teatruose, bet dėl tokių nebūtina eiti į kiną, galima bus pažiūrėti ir per DVD).

„Kas galėtų būti įdomu man“ reikia nuspręsti iš trumpo aprašymo festivalio kataloge. Gražus produkto aprašymas ir fotografija „ant skardinės“, deja, ne visada reiškia, kad „skardinės“ turinys bus tokio skanumo, kaip įsivaizduoji, o renkantis nepriklausomus, „neįprastus“, „netradicinius“, „absurdiškus“ „siurrealistinius“ ir pan. filmus galimybė prašauti pro šalį dar labiau išauga. Tačiau rizikuoti verta.

Šitaip renkantis, o iš dalies ir netyčia (čia ir yra kino festivalio smagumas), pirmiausia man pasitaikė trys nekomerciniai jaunų režisierių darbai. Visuose trijuose vaidina daugiausia neprofesionalūs aktoriai, filmavimo metodas šiek tiek neįprastas, o stilius – minimalistinis. Be abejo, šių filmų formą, o kai kur ir turinį lėmė mažas biudžetas ir nedidelė režisierių patirtis. Taigi šie filmai yra tokie, kokie yra, daugiausia „iš reikalo“. Mano manymu, tai visai nėra blogai. Visi šie jauni režisieriai yra įsteigę savo gamybos kompanijas, kad galėtų nepriklausomai kurti filmus. Ir vis dėlto šie filmai labai skirtingi.

„Paukščių giesmė“ („El Cant Dels Ocells“, Ispanija) – neįprasčiausias savo forma. Režisierius – „Katalonijos originalu“ vadinamas Albertas Serra. Tai antrasis pilnametražis jo filmas (pirmasis – „Riterių garbė“, 2006). Filmas nespalvotas, sukurtas be jokio scenarijaus. Trys karaliai (išminčiai) keliauja per miškus, uolas, vandenis ir dykumas pasveikinti kūdikėlio Jėzaus (panašus sakinys yra visas filmo sinopsis). Tris karalius vaidina statybininkas, gatvių šlavėjas ir buvęs teniso treneris, bet žiūrėdama į juos ekrane to niekada nepasakytum – jie tikri karaliai, gal tik šiek tiek panašūs į karalių iš „Depeche Mode“ dainos „Enjoy the Silence“ („Mėgaukis tyla“) vaizdo klipo (beje, beveik visą filmą lydi tyla, muzika pasigirsta tik adoravimo scenoje, o tas muzikinis kūrinys vadinasi „Paukščių giesmė“). Kaip po seanso sakė režisierius, filmo „nekaltumo“ efektas suveikia, nes šie aktoriai yra „kvaili“ (tikriausiai norėjo pasakyti „be reikalingo išsilavinimo“ ar panašiai) ir neturi išankstinių nusistatymų. Ypač smagiai ši frazė nuskambėjo turint galvoje, kad tie „kvailiai“ vaidina tris išminčius. Režisierius nedavė jiems išmokti jokio teksto, iš anksto nenurodė, ką reikės veikti, jie turėjo improvizuoti čia pat užduota tema ir daryti, ką režisierius liepia, pavyzdžiui, režisierius sako jiems: „Dabar eikite iš čia, eikite sau.“ Filmuojama buvo be repeticijų ir be dublių. Šis triukas kartais pavyksta visai neblogai. Kalba karaliai nedaug, bet jų „turnyras“ „kas keistesnį sapną sapnavo“ ir skundai, kad bemiegant vienas kitam šonus nuspaudė, – labai įtaigūs. Mariją vaidina filmo prodiuserė, o Juozapą – kino kritikas. (Gerai, kad šiuos faktus sužinojau tik po peržiūros.) Taigi užrašas ant šio filmo „pakuotės“ skamba labai viliojančiai, bent jau man, bet ar filmas pateisina lūkesčius? Tiesą sakant, nelabai. Nors scenos su Marija ir Juozapu puikios: jie sėdi karštyje prie apleisto akmeninio trobesio ir nieko neveikia, nelabai žino, ko imtis. Marija kalba kataloniškai, o Juozapas – hebrajiškai. Jie vienas kito nesupranta. Marija pasiūlo Juozapui apelsinų, klausia, ar vieno norėtų, ar dviejų, Juozapas klausia, ką reiks veikti po Šabo... Ir taip toliau. Marija veikia kažką pasilenkusi už akmens, bet kamera stovi kaip įbesta ir nerodo mums ką. Sėdinčio Juozapo veidą užstoja kažkokio krūmo šaka, tačiau kamera nė nemano pasitraukti ir filmuoti iš kito taško. Toks kinas man labai patinka (kažkuo primena geriausius Aleksandro Sokurovo darbus). Deja, kai kurios scenos su keliaujančiais karaliais tiesiog nepateisinamai ištemptos (begalinis klaidžiojimas tamsoje primena blogiausius Sokurovo darbus) net ir tokio žanro filme. Čia režisierius, mano nuomone, vis dėlto nesuvaldo geros idėjos ir savo metodo. Abstraktumas kine, manau, irgi turi turėti užtaiso, jėgos, o čia ji, deja, išblėsta. Žiūrint „Paukščių giesmę“, savaime peršasi palyginimas su Wernerio Herzogo 1971-ųjų „Fata Morgana“. „Fata Morgana“ – irgi beveik biblinė istorija (apie pasaulio sukūrimą), irgi labai abstraktus filmas, beveik be dialogų, be profesionalių aktorių, irgi filmuotas dykumoje, bet nuo jo nė sekundei negalėjau atitraukti dėmesio, visiškai užmiršau laiką ir jutau tokį malonumą, kad po pusantros valandos pasirodžius baigiamiesiems titrams beveik įsižeidžiau, kad taip greitai pasibaigė. O kai kuriose „Paukščių giesmės“ vietose jau imi žiūrėti į laikrodį ir girdi, kaip gurgia šalia, priešais ir už tavęs sėdinčiųjų pilvai. Po seanso režisierius sakė, kad nesimokė jokioje kino mokykloje, neseka jokiu režisieriumi, kino meno mokosi tiesiog filmuodamas ir naudoja savo paties išgalvotus metodus. Tai puiku jau savaime, ir aš tikiuosi, kad šie jo metodai ištobulės. Dėl įtakų: nors režisierius jas neigia, filmo aprašyme festivalio kataloge paminėti Pasolini, Laurelas ir Hardy’s bei Wellesas, bet nepaminėti nei Herzogas, nei Sokurovas, o režisierius, savo išvaizdą ištobulinęs a la R.W. Fassbinderis, ketina kurti apie jį biografinį filmą. Dar Serra sakė, kad per pirmojo jo filmo peržiūrą iš 2000 žiūrovų iki pabaigos ištvėrė 400, o per šio filmo peržiūrą iš 1200 liko net 900. Progresas! Bet tokio režisieriaus optimizmo galite nepaisyti, Lietuvoje šio filmo vis tiek nerodys...

Antrasis filmas, „Tahoe ežeras“ („Lake Tahoe“, Meksika), taip pat gana neįprastos formos. Visų pirma, jokio Tahoe ežero ten nėra. Filmas sukomponuotas iš epizodų, nufilmuotų visiškai nejudančia kamera, pabrėžiančia vaizdo statiškumą ir horizontalumą. Taip rodoma viena vieno paauglio diena, kai jis įvažiuoja tėvų automobiliu į stulpą ir visą dieną ieško, kas galėtų tą automobilį pataisyti. Per tą dieną berniukas susiduria su įvairiais gana keistais žmonėmis ir keistomis situacijomis, o žiūrovai supranta, kad ką tik mirė jo tėvas ir berniukas bando pabėgti nuo to fakto, bando sutaisyti ne tiek automobilį, kiek kažką daug svarbesnio savo gyvenime. Iš pradžių filmo konstrukcija šiek tiek erzina, sunku atsikratyti dirbtinumo jausmo, bet netrukus arba pripranti prie to dirbtinumo, arba filmas įsivažiuoja, nes ima iš tiesų jaudinti (nors bendrą gerą įspūdį man šiek tiek pagadino kelios banalokos vaizdinės frazės). „Tahoe ežeras“ taip pat antrasis režisieriaus Fernando Embcke pilnametražis filmas. Jo pirmasis – „Ančių sezonas“ (2004) – buvo parodytas daugybėje festivalių visame pasaulyje ir laimėjo ne vieną prizą. Šis režisierius, kitaip nei Albertas Serra, studijavo kino mokykloje, šiam filmui jis turėjo scenarijų (autobiografinį), davė aktoriams dialogus, repetavo, filmavo ne vieną dublį, bet naudojo tik natūralų apšvietimą ir tik fotocheminius procesus, jokių skaitmeninių trukų apdorojant juostą. Filme taip pat nėra muzikos, režisierius sako norėjęs sukurti muzikinį filmo ritmą vien tik iš natūralių garsų ir dialogų. Galbūt dėl to filmas išlaiko vaizdo ir pasakojimo lengvumą, paprastumą, gaivumą, nuoširdumą. Festivalio kataloge šio filmo stilius siejamas su Aki Kaurismäki ir Jimu Jarmuschu. O Embcke taip kalba apie savo metodą: „Iš tiesų labiausiai aš norėčiau – nors tą pasiekti man gali prireikti daugelio metų – kurti grynos, švarios formos kiną, tokį kiną, kuriame svarbiausias dalykas yra galutinė prasmė, atsirandanti sudėjus vieną vaizdą po kito. Norėčiau grįžti prie kino pagrindų ir kaip galima geriau išnaudoti esmines sudėtines kino dalis. Atsisakyti visko, kas nereikalinga...“

Tradiciškiausias iš šių trijų filmų – „Parque via“ (Meksika), laimėjęs „Auksinį leopardą“ šių metų Lokarno festivalyje. Tai iš dalies tikra istorija apie Betą, kuris prižiūri didelį tuščią namą Meksike. Betas gyveno ir dirbo tame name tvarkytoju kelis dešimtmečius, tapo jo dalimi, o kartu agorafobu, negalinčiu egzistuoti išoriniame pasaulyje. Filmas iš lėto rodo beveik viską, ką per dieną name veikia Betas, o veikia jis nedaug: šluoja kiemą, valo dulkes, valgo, miega, valosi dantis (rodo net ir kaip šlapinasi, tik kažkodėl vandens nenuleidžia). Bet senoji ponia namo savininkė nori namą parduoti, jau ir pirkėjai atsirado. Kur reikės dėtis Betui? Režisierius Enrique Rivero mokėsi kino mokykloje ir režisavimo patirties įgijo dirbdamas pirmuoju režisieriaus Pedro Aguileros padėjėju. Jo filmas padarytas nors ir paprasta forma, bet „teisingai“, „mokšiškai“, ir kaip tik dėl to iš šių trijų man mažiausiai įdomus. Filmo aprašyme režisierius sako, kad svarbiausia jam buvo parodyti du radikaliai priešingus socialinius sluoksnius be jokių išankstinių nuostatų ir klišių. Tačiau filme rodoma, kaip turtingos šeimininkės anūkas suka ratą žaisline mašinėle ant gražaus parketo, o tuo tarpu Betas virtuvėje suka ratą pašluoste, plaudamas nešvarią lėkštę. Na, jeigu čia ne klišė... O daugiau ir rašyti apie šį filmą nėra ką.

Nors žiūrint ir pirmą, ir trečią filmą kartkartėmis vis apimdavo nuobodulys, tas nuobodulys nebuvo vienodas, jį sukėlė skirtingos priežastys, ir aš vis dėlto renkuosi nuobodžiauti „neįprastu būdu“ „Paukščių giesmėje“. Nekantriai lauksiu naujų Alberto Serra filmų. Tik prieš seansą reikės išgerti labai stiprios arbatos, o ne alaus.