Nuo Debussy iki Messiaeno

Dviejų prancūzų kompozitorių muzikos koncertą parengusios pianistė Birutė Vainiūnaitė ir dainininkė Skaidra Jančaitė (spalio 19 d., Taikomosios dailės muziejus) ne tik priminė C. Debussy bei O. Messiaeno jubiliejinius metus, bet ir pagrojo vertingą muzikos programą. Šių abiejų autorių kūryba sezonų koncertiniame gyvenime vis dar sklinda daugiausia atsitiktinai, o tiksliau – tik jau gerai pažįstamais opusais, nors atlikėjų entuziazmo dėka retkarčiais išsiskleidžia pavieniais monografiniais koncertais, kartais net atskirais festivaliais. Kaipgi neprisiminus praėjusiais dešimtmečiais įvykusių O. Messiaeno muzikos festivalių, kurių metu plačiai atsivėrė šio kompozitoriaus kamerinės muzikos pasaulis; brangintina ir pianistės Ž. Karkauskaitės iniciatyva rengiant šio autoriaus „Paukščių katalogą“, atmintyje dar gyva ir prancūzo R. Muraro „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“ interpretacijos kaitra. Pastaruoju metu monografinių programų pasitaiko retokai (nežinia, ar dėl atlikėjų pasiūlymų stokos, ar dėl koncertinių organizacijų neprielankumo tam), tad beveik dėsninga, kad O. Messiaeno šimtmetis šįmet jau netapo pretekstu didesnės apimties jo kūrybos šventei.

B. Vainiūnaitės ir S. Jančaitės koncerte išgirdome po vieną C. Debussy ir O. Messiaeno vokalinį ciklą, bet kiekvieno jų preambule tapo pianistės atlikti fortepijoniniai šių kompozitorių kūriniai. B. Vainiūnaitė bemaž vienintelė iš Lietuvos pianistų, savo kūrybinėje veikloje kryptingai plečianti ir gludinanti daugmaž apsibrėžtą repertuarą. Tai akivaizdžiai liudija ir jos įrašai, kurie pastaraisiais metais išaugo į didžiulį lietuvių kompozitorių fortepijoninių kūrinių ciklą, neseniai išleisti ir jos atliekami 24 C. Debussy preliudai. Koncerto pradžioje skambėję C. Debussy „Atspindžiai vandenyje“ ir „Auksinės žuvytės“ atskleidė šios pianistės gebėjimą likti ištikimai pačios susikurtam (anaiptol nenukopijuotam) muzikos vaizdiniui, interpretacinei pasaulėjautai. Čia, ko gero, nepaliekama vietos spontaniškumui, artistinei improvizacijai, nes skverbtis į muzikines partitūras B. Vainiūnaitę veikiau skatina ne svajotojos, o tyrinėtojos poreikiai. Todėl jau vėliau, skambant O. Messiaeno preliudams, „Kalėdoms“ (iš „Dvidešimt žvilgsnių...“), atsivėrė kitąsyk dėmesin anaiptol nekrentančios šių abiejų kompozitorių fortepijoninės kūrybos sąsajos – tirštos ir neribotos faktūrinės erdvės, sąskambių labirintai, tvirta struktūra, nors ir visai skirtinga minties dėstymo logika.

Vokalinius ciklus (C. Debussy „Penkios Baudelaire’o poemos“ bei O. Messiaeno „Žemės ir dangaus dainos“) interpretavusi S. Jančaitė išties jautė patikimos partnerės pianistės ranką. Abu ciklai verčia neabejoti, kad vokalinė ir instrumentinė partijos čia mezga ypač intensyvų dialogą, kurio darnos rezultatas – kone svarbiausia užduotis atlikėjams. S. Jančaitė nevengia sudėtingų ciklų (verta prisiminti A. Schoenbergo „Kabančių sodų knygą“, „Mėnulio Pjero“), suvokdama ir savo vokalinius duomenis, balso išraiškos specifiką, kuri, regis, labiausiai dera su kai kurių XX a. kompozitorių muzikinės raiškos estetika. Atliekant šiuos ciklus vokalo partija dažnai driekėsi vienodokai, kai kur veikiau dar prisirišusi prie teksto, ne minties. Tačiau labiau niuansuotos, laisviau artikuliuotos O. Messiaeno dainos įtikino, kad S. Jančaitės balso plastika gali lietis ir savitai, ir įtaigiai, ir stilingai. Ši vertingos, rimtos muzikos popietė ragina pasidžiaugti, kad pavienių mūsų atlikėjų iniciatyva koncertų repertuaras nelinkęs pasiduoti nuolat kartojamų opusų monotonijai.