Muzika

Žodis ir muzika

Koncertas Kongresų rūmuose

Goda Rupeikaitė

Žodis ar garsas – kuris iš jų pasižymi stipresne jėga? Ar žodis, turintis konkrečią prasmę, išreikštą jausmą, ar garsas, kuriame gali slypėti visas neišreikštų minčių svoris ir skaudulys?

Žodis muzikoje – tai išgrynintas išgyvenimų skambesys, kai žodis pasitelkiamas ne tiek dėl tiesioginės jo reikšmės, kiek dėl paties skambėjimo ar asociatyvios simbolikos, todėl emocinis žodžio ir garso sąveikos poveikis tampa kur kas stipresnis.

Šiuos ir panašius apmąstymus sukėlė spalio 17 d. Vilniaus Kongresų rūmuose vykęs Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncertas, pavadintas „Žodis ir muzika“. Koncerto programą sudarė labai įvairūs kūriniai: M. Ravelio „Pavana mirusiai infantei“, L. Bernsteino simfonija Nr. 1 mecosopranui ir simfoniniam orkestrui „Jeremijas“, S. Rachmaninovo Simfoniniai šokiai, op. 45, ir Lietuvoje dar niekada neskambėjusios XX a. brazilų kompozitorių A. Nepomuceno ir R. Mirandos dainos.

Kas bendra tarp šių, rodos, visai skirtingų autorių ir kompozicijų? Ir kas gali būti bendra tarp vokalinių ir grynai instrumentinių kūrinių? Pirmiausia, matyt, šokio motyvas – nors ir tiesiogiai neatsispindintis koncerto pavadinime, stipriai nuo jo nenutolstantis. Šokis ir judesys – tam tikras pasakojimas – šį kartą išreikštas ne kūnu, bet garso judėjimu ir vidinių emocijų kaitos ritmu. Dar vienas nuskambėjusių kūrinių bendrumas – eleginė nuotaika, vienišiaus liūdesys, kartais bandantis pasislėpti po žaismingu natų ar sarkastiškų tekstų siautuliu, tik neilgam – beprotiški šokio ritmai nuplėšia kaukes, palikdami akistatoje su tuo pačiu jau pažįstamu liūdesiu.

M. Ravelio Pavana – nuostabaus grožio ir subtilumo impresionistinis kūrinys – deja, spalio 17 d. koncerte nuskambėjo pernelyg šaltai, be gyvybės. Galbūt jo atlikimui tiesiog pritrūko vienybės atmosferos, susiklausymo, nes tai buvo pirmasis vakaro kūrinys ir orkestras, diriguojamas svečio iš Italijos Fabio Mastrangelo, grojo pernelyg „valdiškai“. L. Bernsteino simfonija nuskambėjo įtikinamiau; atlikdami ekspresyvias forte vietas, kunkuliuojančias nevaržoma aistra, orkestrantai atgijo ir susivienijo simfonijos – beprotiško šokio – tikrumui. Ši amerikiečių kompozitoriaus simfonija sukurta pagal biblinę Dievo pašaukto pranašo Jeremijo istoriją ir yra dedikuota kompozitoriaus tėvui. Galbūt dėl to, o gal dėl pačios veikalo tematikos muzika yra labai asmeniška, paveiki klausytojui ir alsuoja dideliu vidiniu užsidegimu, prasiveržiančiu staigiais ekstravertiškais šuoliais ir vėl grįžtančiu į susilaikymo kančią. Simfoniją sudaro trys dalys: Pranašystė, Išniekinimas ir Rauda, kuriose galima pajusti hebrajiškos muzikos intonacijas, Šventojo Rašto rečitavimo tradiciją, moderniam kūriniui suteikiančią autentiškumo atspalvį. Nors simfonija skirta mecosopranui ir simfoniniam orkestrui, vokalą išgirstame tik trečioje dalyje – Raudoje, kurioje gyvu žodžiu tarsi užantspauduojamos iki tol instrumentais reikštos emocijos ir vizijos. Solistė Liora Grodnikaitė (mecosopranas) dainavo jausmingai ir labai įtikinamai. Nors kartkartėmis gožiama orkestro, griežusio per garsiai ir ne itin jautriai solistės atžvilgiu, L. Grodnikaitė spinduliavo vidiniu tvirtumu ir įtaiga.

Antroje koncerto dalyje skambėjo septynios XX a. pradžios ir antros pusės brazilų kompozitorių dainos – šokiai, kupini neatsakytos meilės, išsiskyrimo skausmo, nerimo ir savianalizės. Šie kūrinėliai, pasižymintys atvirai romantiniu atspalviu, supinti iš nacionalinių ritmų ir melodijų. L. Grodnikaitės šiltų spalvų sodrus balsas puikiai derėjo prie šių dainų reiškiamos melancholijos ir svajingo liūdesio, kartais prasiveržiančio lengva autoironija. Atliekant dainas, kaip ir L. Bernsteino simfoniją, orkestrui stigo subtilumo, todėl solistės balsas kartkartėmis paskęsdavo po instrumentų akompanimentu (dirigentui nesuvaldžius garso prieš žodį?..).

Koncertą užbaigė Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekami S. Rachmaninovo Simfoniniai šokiai, op 45. Tai buvo vienas emociškai stipriausių (greta L. Bernsteino) vakaro kūrinių. Skirtingomis nuotaikomis nuspalvintos orkestrinės siuitos dalys – tai paskutinis (sukurtas 1940 m.) kompozitoriaus šokis su klausytoju, vedant šį nuo groteskiško grakštaus valso iki veržlių energingų ritmų, skausmingo vitališkumo – to klaidinančio gyvenimo juoko, kurį taip dažnai per klaidą palaikome tikru.

Išmintis ir meilė miega kartu tame pačiame lopšyje / ir nepažįsta viena kitos. / Nes kai viena akis atmerkia, kita užmiega / kai viena akis atmerkia, kita užmiega. („Razao e amor“, A. Nepomuceno daina).