Klasikinės Japonijos grafikos grožis

Utagawa Toyokuni III. "Sniegas"

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, kurioje tarp antikos, senovės Egipto, kitų šalių taikomojo meno saugoma ir senųjų japonų porceliano meno pavyzdžių, atidaryta XIX a. japonų medžio raižinių paroda "Princo Gendži legenda". Paroda atkeliavo iš Rygos užsienio dailės muziejaus rinkinių ir veiks iki balandžio 2 dienos.

Rytų šalių menas visada atrodo paslaptingas, intriguojantis kitokiu kultūros ir meno suvokimu. Ne veltui galerijoje netrūksta lankytojų, ypač nemokamais trečiadieniais. Ši paroda patraukia senaisiais grafikos raižiniais. Tačiau ne mažiau intriguojantis yra ir jų siužetas. Raižiniai – tai literatūros kūrinio iliustracijos.

Atitolimas nuo legendos

Šių iliustracijų atsiradimui pradžią davė Murasakos Šikibu (978–1014) parašytas romanas "Sakmė apie princą Gendži". Šis kūrinys laikomas pirmuoju romanu pasaulinės literatūros istorijoje. Romane buvo aprašyta, kaip savo tėvo imperatoriaus nužemintas į nekilmingųjų luomą, princas Gendži vėliau tapo galingiausiu pasaulio žmogumi.

Pirmojoje XIX a. pusėje garsus iliustruotų samurajų romanų autorius Ryutėjus Tanehiko (1783–1842) perrašė šį romaną jį papildydamas ir gerokai pakeisdamas. Tanehiko XI amžiuje vykusį veiksmą perkėlė į XV amžių. Pagrindiniu herojumi tapo princas Micujis, persirengęs kaimiečiu Gendži. Micujis garsėjo meilės nuotykiais, jis laikomas japoniškuoju Kazanova. Pats Micujis sakydavo, kad visi meilės nuotykiai yra tik priedanga, nes tikrasis jo tikslas – rasti ir susigrąžinti kardą. Šis Tanehiko kūrinys, pavadintas "Netikra Murasaki ir kaimietis Gendži" buvo rašomas tęsiniais ir ėjo 1829–1842 metais. Iš viso buvo išleista 14 dalių. Romanas iš karto tapo nacionaliniu bestseleriu. Tik 1842 m. cenzūra kūrinį uždraudė, o Ryutėjus Tanehiko tais pačiais metais paslaptingomis aplinkybėmis mirė.

Romano išpopuliarėjimui labai padėjo kūrinio iliustracijos. Knygos autorius Ryutėjus Tanehiko paliko romano iliustracijų eskizų. Jais remdamasis pirmasis medžio raižiniais romaną iliustravo garsus to meto dailininkas Utagawa Kunisada II ir tuo dar labiau padidino kūrinio populiarumą. Kunisada sukūrė visą "Princo Gendži" iliustravimo mokyklą. Gendži temomis ėmė kurti Kunisados mokiniai ir sekėjai.

Tačiau populiarindamos romano istoriją, iliustracijos dar labiau nutolo nuo jo siužeto ir ypač – nuo aprašomojo laikmečio. Medžio raižiniai buvo kuriami vadinamuoju Edo laikotarpiu. 1603–1867 m. Japonijoje menas ir kultūra išgyveno didžiausią pakilimą. Edo (dabar Tokijas), dar XVI a. buvęs mažas, siena apsuptas miestas, iki XIX a. išaugo ir tapo vienu didžiausiu pasaulio miestu. Romanas buvo parašytas ir iliustruotas Edo laikotarpiu ir jame galima aptikti daugiau XIX a. pirmos pusės realybės elementų, negu to meto, kuris aprašomas istorijoje.

Pati tema, kurios pagrindą sudaro princo Gendži meilės nuotykiai, suteikė menininkams neribotas galimybes vaizduoti elegantiškus vyrus ir moteris spalvingais kostiumais turtingai dekoruotuose interjeruose ar gamtoje. Kostiumai medžio raižiniuose atspindi XIX a. pirmos pusės madas. Raižiniuose daug XIX a. japonų kultūros ženklų: įrankių, papuošalų, muzikos instrumentų. Šukuosenos irgi labiau būdingos iliustracijų kūrimo laikotarpiui.

Romano scenų vaizdavimas tapo mėgstamu aukštuomenės laisvalaikio užsiėmimu. Damos ėmė sekti iliustracijose sukurtų šukuosenų madomis. Pavaizduotos moterys – daugybė Gendži mylimųjų, – atrodo kaip aristokratės, nors nemažai tarp jų geišų. Kita vertus, tiek vyrų, tiek moterų apranga yra labai puošni ir panaši. Tik moterų šukuosenos didesnės, puoštos gėlėmis. Tuo tarpu vyrų plaukai atrodo kiek kukliau, be to, jie tarsi "pliktelėję". Išsiskiria geišos, kurias lengva atpažinti iš ilgų plaukų segtukų šukuosenose.

Grafikos subtilumas

Princo Gendži iliustracijos kurtos tradicine Japonų grafikos ukiyo-e stiliumi. Piešinys raižytas ant vyšnios ar kriaušės medinių lentelių. Ukiyo-e atsirado Edo laikotarpiu. Iki XVIII a. vidurio ukiyo-e buvo nespalvotas. Spalvota raižyba atsirado XVIII a. viduryje – XIX a. pradžioje. O XIX a. viduryje, tuo metu, kai princo Gendži iliustracijos jau buvo spausdinamos, spalvotoji ukiyo-e ypač suklestėjo. Manoma, kad iš atskirų lentelių buvo galima atspausdinti iki 2000 grafikos darbų. Tačiau net patys japonai nežino, ar tiek atspaudų kada nors buvo padaryta. Neaiškus ir šių grafikos klišių likimas. Tačiau tai tik dar labiau sustiprina grafikos paslaptingumo įspūdį.

Vyrai ir moterys mažai skiriasi vieni nuo kitų apranga, be to, jų veidai neindividualizuoti. Visi jie nuasmeninti, tarsi baltai dažytos kaukės. Iš tiesų princo Gendži scenos buvo vaidinamos kabuki teatre. Aktoriams reikėdavo pavaizduoti stilizuotus judesius, veidas ir lūpos beveik nejudėdavo, aktoriai grimuodavosi baltai. Taip pat ir grafikos darbai yra gana statiški, juose nėra išraiškingų, vakariečiams įprastų emocijų. Tik subtilūs galvos posūkiai, rankų judesiai.

Princo Gendži meilės istorija parodyta visais metų laikais. Pavasarį iliustracijose simbolizuoja žydinčios sakuros, vasarą – bijūnai, rudenį – pageltę klevo lapai, žiemą – sniegas. Gamta atkartojama ir aprangoje. Joje daug minimalistinių, smulkių detalių – žiedų, ornamentų... Iliustracijos spalvingos ir nuotaikingos, nors patys veikėjai nuotaikas perteikia labai santūriai ir subtiliai.

Harmonija. Gamtos ir žmogaus vienovė

Japonai, kurių grožio, meno, kultūros suvokimas neabejotinai skiriasi nuo vakarietiško, yra mažais raudonais apskritimais pažymėję vertingiausius, jų supratimu, grafikos darbus. Panašu, kad Tekančios saulės šalies gyventojai labiausiai vertina tuos darbus, kur veiduose tarsi kaukėse parodyta daugiau emocijų (Utagawa Toyokuni III "Sniegas", iš serijos "Mėgavimasis sniegu, mėnuliu, gėlėmis", 1847–1852) arba grafikos darbai artimesni princo Gendži legendos originalui (Utagawa Toyokuni III "Princas Gendži", 1847–1852). Pastarajame triptike vaizduojama, kaip plaunamos grindys, – tarsi aliuzija į princo nužeminimą. Tiesa, grindis plauna moteris, o princas pavaizduotas tarsi portrete, žiūrintis pro langą.

Taip pat mažais raudonais apskritimais pažymėti ir Utagawa Kunisada II darbas "Žieduose paskendęs pavasaris", 1862, bei Utagawa Hiroshige II "Gendži žiūri į mėnulio atspindį Tamagavos upėje", 1850. Žmogaus vienovė su gamta, pulsuojanti harmonija ir ramybė yra pagrindinis šių iliustracijų vertinimo kriterijus. Japonai moka grožėtis gamta, net pačiomis mažiausiomis jos detalėmis – sakuros šakelės žydėjimu, mėnulio atspindžiu. Ši paroda skirta tiems, kurie ieško grožio, nori susikaupti, pabėgti nuo vakarietiško gyvenimo ritmo.

Istorija tęsiasi?

Princo Gendži legendą iki šiol analizuoja mokslininkai, iliustracijos tampa disertacijų temomis. Ginčijamasi, ar šis romanas yra užbaigtas, ar ne. Medžio raižiniai, kurie sukurti vadinamuoju ukiyo-e stiliumi, turi ir savo prasmę. Ukiyo-e reiškia praeinantį, išnykstantį pasaulį. Tai taip pat reiškia ir kintamumą, progresą, neužsiangažavimą. Tai liudija istorijos kintamumas ir pačiose iliustracijose: XI amžiaus siužeto veiksmas perkeltas į XV a., atvaizduotas kaip XIX a., o grožimasi šiais darbais ir XXI amžiuje...