Pasivaikščiojimai

Rūta Šipalytė. "Per balas"

Kovo 17 d. "Kvadrato" galerijoje Rūta Šipalytė atidarė septintąją personalinę parodą. Parodos pavadinimas "Pasivaikščiojimai" kelia asociacijų su žiemos šalčius iškentėjusiųjų svajonėmis apie pavasario teikiamą didesnio judrumo laisvę, kūrinių ir žiūrovų trauką. Vilnietei dailininkei būdingas miesto ir gamtos, uždarumo ir atvirumo, statikos ir dinamikos dermės išgyvenimas. Autorė taip mato savo parodą: "vaikštinėjo po miestą žmonės, "vaikštinėjo" po gatves ir mano keramika. Taip jie susitiko. Užsigalvojo, užsisvajojo – prisiminė pasivaikščiojimus pavasarį ir dar kartais sningant, pasišokinėjimus per balas, atgaivą pursluose, keliones kalnuose, prie krioklių, vandens takais, mieste…"

Tai bene įspūdingiausias R. Šipalytės kūrybos pristatymas: puiki eksponavimo aplinka, palankios apžvalgos galimybės – darbai gerai apšviesti, galima apžiūrėti juos iš visų pusių. Paroda išsiskiria ir stilių, temų, plastinių idėjų bei technikų įvairove. Pasivaikščiojimus sudaro šešios kompozicijos: "Pursluose", "Mieste", "Kareivėliai", "Per balas", "Sningant" ir "Vandens takais". "Kareivėliai" atlikti šlikerį liejant į formas. "Miestas" formuotas iš masių lakštų ir ažūrų, kurie atlikti iš akmens masės, porceliano, molio. "Per balas" – ant stiklo kubų pastatyti iš akmens masės lipdyti storasieniai dubenėliai. "Sningant" – tai rudo šamotinio molio lėkštės, dengtos balta emale. "Vandens takai" – uolas primenantys dariniai, suformuoti iš akmens masės ir molio lakštų. Jie degti anagamos krosnyje – tai technika, kurios autorė mokėsi Taivanyje, Estijoje ir Lietuvoje.

Keramikės pasaulėjauta kupina ir architektūriško polėkio, ir gamtos bei erdvės ryšių pajautos. Jos keramika visada "valdo erdvę". Matyt, todėl ji išsiskiria kaip reta interjerinės keramikos meistrė. O kameriniai jos darbai visada atrodo kaip kažkokios ypatingos erdvės dalis. Todėl jos keramiką tiktų apibūdinti kaip erdvės keramiką, kosmoso keramiką. Formos estetiškumo, jos tobulo išraiškingumo, darnos ir muzikalumo, aukščiausio technologinio atlikimo meistriškumo siekiu jos keramika vėlgi primena architekto ar dizainerio kūrybą.

Augusi architektų šeimoje, keramikė paveldėjo "architektūrišką" pasaulėjautą, bet nusprendė subrandinti savąjį pasaulio matymą keramikoje, kadangi ji spontaniškesnė, artimesnė jausmams. Rūtos keramikos architektūriškumą liudija jos dėmesys proporcijų dermei, formų muzikai, artėjančiai prie numerologinio tūrio, ažūrų, apskritų ar kampuotų linijų, technomorfinių ar biomorfinių formų gyvenimo logikos tyrinėjimo, žaismingo transformavimo. Vandens purslai jos keramikoje virsta burbulais ar skylių tinklu; kerpiniai grybai – taurių ar indų kojelėmis; o daugiabučiai didmiesčių daugiaaukščiai – trapiomis porcelianinėmis dėžutėmis. Apskritimas, rutulys ir kvadratas – bene mylimiausios menininkės formos. Apskritimas jos kūriniuose siejasi su gyvybės idėja, o kvadratas ir stačiakampis išreiškia tvarką, suteikia aiškumo, stabilumo erdvėje.

R. Šipalytės kūryba išsiskiria minties, plastikos, funkcijos ir paskirties bei technikos jungtimi ir brandumu. Vaizdiniu polėkiu ir neabejingumu amato meistrystei menininkė skiriasi nuo iškilusių pas mus eksperimentinės fantazijos, "vaizduojamosios keramikos" tendencijų ir lygiuojasi į klasikinės keramikos idealus.