Arielis mirties celėje

Truman Capote

Vienas laukiamiausių "Kino pavasario" filmų – Bennetto Millerio "Capote", kuriame rašytoją suvaidino "Oskaru" už šį vaidmenį apdovanotas Philipas Seymouras Hoffmanas. Filmo herojus, kurio vardas žinomas ir lietuvių skaitytojams, buvo viena ryškiausių savo laiko asmenybių – legendinis rašytojas ir neįprastos biografijos menininkas.

Trumanas Capote (tarti: Kapoti) gimė 1924 m. rugsėjo 30-ąją Tada jis vadinosi Trumanas Streckfusas Personsas. Capote nebuvo jo literatūrinis pseudonimas. Būsimas rašytojas pavardę gavo iš patėvio, kilusio iš Kubos ir dirbusio vienai Volstryto tekstilės firmų. Pavardės pakeitimas buvo maištas prieš neatsakingą tėvą. Būtent jam Trumanas parašė vieną ankstyvųjų savo laiškų, kurie neseniai paskelbti JAV. Stebina informatyvus ir sausas laiško tonas: "Gerai žinai, kad mano pavardė pasikeitė iš Personso į Capote. Būčiau labai dėkingas, jei ateityje į mane kreiptumeisi kaip į Trumaną Capote, nes būtent šia pavarde mane žino kiti."

Šiuos žodžius rašė trylikametis, už kurio pečių buvo daug patirties, prisiminimų forma persekiosiančios jį iki pat gyvenimo pabaigos. Būdamas vaikas, Trumanas dievino motiną, bet nebuvo įsitikinęs jos meile sau, jis nuolat stebėjo tėvų barnius, jų išsiskyrimus ir sugrįžimus bei skyrybas, kol galiausiai buvo atiduotas prižiūrėti ekscentriškai pusbrolio iš motinos pusės šeimai. Keisti JAV Pietų atmosferos persmelkti namai, į kuriuos tėvai užsukdavo tik retkarčiais ir visada atskirai, tapo pirmuoju galingu berniuko vaizduotę formuojančiu veiksniu. Šie namai, tiksliau, du skirtingi jų variantai – niūrūs ir nostalgiški, sugrįš pirmosiose rašytojo knygose.

Keliauti dangaus lankomis

Trumanas buvo nepaprastas vaikas. Jo vaikystės draugė Nelle Harper Lee savo bestseleryje "Užmušti strazdą giesmininką" pavertė jį knygos personažu Dilu. Trumanas buvo gražus, bet tai buvo moteriškas grožis. Tas grožis motinai kėlė pasidygėjimą. Trumanas iš pradžių jo gėdijosi, bet vėliau (daug vėliau) ėmė didžiuotis. Jis buvo taip akivaizdžiai homoseksualus, kad, kaip tiksliai suformulavo Geraldas Clarke’as Capote biografijoje, "negalėjo paslėpti, kas jis yra (net nuo savęs), todėl niekad nekankino savęs paralyžiuojančiomis abejonėmis ir kaltės jausmu, tenkančiais ne vienam jaunam homoseksualui". Vėliau Capote tapo žinomiausiu savo laikų gėjumi, jis atvirai kalbėjo apie savo seksualinę orientaciją ir mėgavosi tuo, kad milžiniškas jo talentas atima iš kitų galimybę visa tai komentuoti paniekinamai. Capote mėgavosi savo manieromis – labai ekspresyviais rankų judesiais ir švelnia eisena (viena jo draugių rašė: "Visada atrodydavo, kad jis ką tik nusileido nuo debesies. Kiekvienas jo žingsnis atrodė kaip choreografijos, sukurtos muzikai, kurią girdi tik jis pats, dalis."). Legenda tapo net jo balsas – aukštas, minkštas, beveik vaikiškas. (Anthony Hopkinsas yra prisipažinęs, kad vaidindamas Hanibalą Lekterį jis mėgdžiojo Capote ir Katharine Hepburn balsus.)

Literatūrinė Capote karjera primena ir stebuklą, ir prakeiksmą, tačiau viena ir kita yra glaudžiai susiję. Nuo pat mažens Trumanas gerai žinojo, ką nori veikti gyvenime. Grįžęs iš mokyklos, jis nežaidė beisbolo ir neskaitė komiksų kaip jo bendraamžiai, bet kasdien tris keturias valandas rašė apsakymus. Mokslus jis baigė būdamas septyniolikos ir įsidarbino kopijuotoju "NewYorker" redakcijoje. Capote tikėjosi, kad žurnalas spausdins jo kūrybą, tačiau debiutavo moteriškuose žurnaluose. Antroje 5-ojo dešimtmečio pusėje jis pradėjo publikuoti trumpus apsakymus "Harper’s Bazaar" ir "Mademoiselle" puslapiuose. Žavesys ir savireklamos talentas pavertė dar nė vienos knygos neišleidusį Capote žinomiausiu po karo debiutavusios jaunųjų prozaikų kartos atstovu. Žingsnis po žingsnio jis užkariavo Niujorko salonus: dėl žaižaruojančio sąmojaus, smalsumo ir neribotos fantazijos jis gavo Arielio – Shakespeare’o "Audros" herojaus Prospero padėjėjo – pravardę. Nebuvo labiau lauktos knygos už jo debiutinį romaną "Kiti balsai, kiti kambariai"(1948), o erotiška viršelio nuotrauka (Capote laikė sudėjęs rankas ties savo klynu) sukėlė skandalą, prilygstantį daugiausia homoseksualumui skirtos knygos turiniui. Ir po trejų metų pasirodžiusi "Žolyno arfa", kurios veiksmas taip pat buvo panardintas į Pietų atmosferą, sulaukė milžiniškos sėkmės. Priešai vadino Capote snobu už tai, kad jis mėgo geriausius valgius ir gėrimus, pietaudavo madingiausiuose restoranuose, gyrėsi žvaigždžių draugija. 1958 m. Capote padovanojo pasaulinei literatūrai vieną svarbiausių XX a. amerikiečių literatūros personažų – nuostabiąją Holę Golaitl iš "Pusryčių pas Tifanį". Būtent ji ir "Kitų balsų…" pusbrolis Randolfas įkūnijo Capote sapną apie gyvybingą ir laisvą žmogų, pasišventusį tik meilei pasauliui ir kitiems žmonėms. Randolfas ir Holė – tarsi dvi vienos monetos pusės: jie abu myli per stipriai ir pernelyg neišmintingai, abu tikisi, kad jų meilė sutraukys visuomenės žmonėms uždėtus pančius. Tačiau abu yra pasmerkti žiauriam pabudimui: Randolfas išgujamas iš pasaulio ir kontempliuoja savo mirimą, o Holė… išnyksta. Išnykimo aplinkybės yra paslaptingos ir, matyt, geriausia būtų pasakyti, kad herojė ištirpsta ore, juk neatsitiktinai ji dainavo: "Nenoriu miegoti, nenoriu numirti, noriu tik keliauti dangaus lankomis".

Flirtas su kinu

Capote nuotykiai su kinu nebuvo gausūs, bet bent trys iš jų verti paminėti. Capote parašė scenarijų Davido O. Selznicko prodiusuotam ir Vittorio De Sicos režisuotam filmui "Stacione Termini" (1952). Selznickui didžiulį įspūdį padarė rašytojo darbo tempas – viename kambaryje jis rašė scenas, o kitame aktoriai jau laukė, kada teks jas vaidinti prieš kamerą. Filmas nebuvo sėkmingas, nes prodiuserio idee fix buvo kuo efektingiau parodyti savo žmoną aktorę Jennifer Jones. Po metų, kai Johnui Hustonui iškilo problemų su Italijoje kuriamo filmo "Pergudrauti velnią" ("Beat the Devil", 1953) scenarijumi, Selznickas iškart jam parekomendavo Capote, sakydamas, kad "su juo lengva dirbti, jei žinai, kaip subtiliai jį spūstelėti".

Hustonas sutiko ir prasidėjo filmo, kurį Pauline Kael pavadino "keisčiausiu visų laikų balaganu", gamyba. Capote iš pradžių filmavimo grupę šokiravo, o paskui sužavėjo savo ekscentriškumu. Pagrindinį vaidmenį filme kūręs Humphrey Bogartas rašė žmonai Lauren Bacall: "Pirmą akimirką negali juo patikėti, bet paskui suvoki, kad nori, jog jis visur eitų kartu".

Capote rašė vis naujas scenas kuriamam filmui ir savo malonumui perkūrinėjo Hustono sumanytą kriminalinę juostą į film noir pastišą. Žaidimo nuotaika persiėmė visi filmo dalyviai, ją iki šiol junta šio keisto filmo žiūrovai.

Labiausiai Capote buvo patenkintas filmo "Nekaltieji" ("The Innocents") scenarijumi – klasikinio Henry Jameso apsakymo ekranizacija. Filmas, kurį sukūrė britų režisierius Jackas Claytonas 1961 m., iki šiol laikomas vienu geriausių ir subtiliausių kino siaubo kūrinių. Capote taip pat rengė Fitzgeraldo "Didžiojo Getsbio" adaptaciją, tačiau jo scenarijus buvo atmestas. Didžiulio pasisekimo sulaukė ir pagal jo prozą sukurti filmai. Žinomiausias – "Pusryčiai pas Tifanį" – nelabai patiko rašytojui, nes jis manė, kad Holę Golaitl turi vaidinti Marilyn Monroe, o ne Audrey Hepburn, nepatiko jam ir laiminga filmo pabaiga. Capote pats keliskart vaidino filmuose – Woody Alleno filme "Enė Hol" pasirodo žmogus, labai panašus į Trumaną Capote, o kriminalinėje Roberto Moore’o komedijoje "Užmuštas mirtinai" (1976) jis suvaidino ekscentrišką milijonierių, kuris pasikviečia penkis garsiausius detektyvus pietų ir žmogžudystei.

Apie nežinomus dalykus – "Šaltu krauju"

1959 m. lapkričio 16 d. Capote perskaitė "New York Times" žinutę apie Kanzaso miestelyje Holkombe įvykdytą žmogžudystę. Nežinomi žudikai nužudė keturis fermerio šeimos narius – tėvus ir du jų vaikus. Žudikų grobis buvo 43 doleriai, binoklis ir senas tranzistorinis radijas. Nusikaltimų aprašymų spaudoje pasirodydavo beveik kasdien, bet Capote sudomino būtent Clutterių byla. Jis seniai ieškojo priežasties įrodyti, kad faktų literatūra gali būti tokia pat įdomi skaitytojui kaip ir beletristika. Capote nusprendė aprašyti nusikaltimą ir atskleisti, kaip jis paveikė miestelio gyvenimą.

Gruodžio viduryje Capote kartu su Harper Lee išvyko į Kanzasą. Provincijoje jis nesijautė gerai. Niujorko grietinėlės taip mėgstamos jo gėjiškos manieros iškart sužadino vietinių priešiškumą. Pripratęs prie žvaigždės statuso Capote nebuvo atpažįstamas, net šaipytasi iš jo mažo ūgio ir balso, o kai kurie miestelio gyventojai manė, kad tas tipas pats yra žudikas. Atrodė, kad jo planams lemta žlugti. Laimei, Harper Lee pasižymėjo ne tik puikiu humoro jausmu, bet ir sugebėjimu užmegzti santykius su paprastais žmonėmis. Kartu, žingsnis po žingsnio, jie sulaužė vietinių pasipriešinimą ir pradėjo rinkti straipsnio medžiagą. Capote buvo įsitikinęs, kad sąsiuvinio ar diktofono vaizdas blogai veikia pašnekovus. Todėl jis niekad neužsirašinėdavo pokalbių. Viską, ką išgirdo, jis užrašydavo grįžęs į viešbutį. Capote atmintis buvo fenomenali.

Tada sprogo bomba: buvo pagauti žudikai Perry Smithas ir Dickas Hickockas. Užuot sutelkęs dėmesį į miestelio gyventojus, Capote nusprendė parodyti žmogžudžius – sukurti nusikaltimo ir skausmingų jo padarinių rekonstrukciją. Taip gimė garsiausias dokumentinis reportažas "Šaltu krauju", žymėjęs ir naujo literatūros žanro "non-fiction" gimimą.

Knygos rašymas užtruko šešerius metus – ji buvo išspausdinta 1966-aisiais. Regis, ji sugėrė visą rašytojo energiją ir sukėlė gilią asmeninę krizę, pasibaigusią sunkiu alkoholizmu, narkomanija ir galiausiai mirtimi 1984 m. nuo per didelės vaistų dozės. Praėjus keleriems metams po "Šaltu krauju" publikacijos Capote prisipažino, kad jei jis būtų žinojęs, kiek tai kainuos, jis niekad nebūtų išlipęs Kanzase, tik bėgęs iš ten kaip "šikšnosparnis iš pragaro".

Šešerius metus užtrukęs bendravimas su nusikaltėliais, gilinimasis į žiauraus nusikaltimo detales, psichopatiškų žudikų protų paslapčių pažinimas bei teismo sprendimo laukimas (Capote reikėjo sulaukti, kuo viskas baigsis) galutinai psichiškai išsekino rašytoją. Clutterių žmogžudystė buvo nepaaiškinamai žiauri, beprasmiška, nereikalinga. Tačiau skausmingu išgyvenimu tapo kas kita – Capote susižavėjo vienu iš žudikų Perry Smithu – pusiau airiu, pusiau indėnu motociklo avarijoje sužalotomis kojomis.

Capote susirašinėjo su žudikais, siuntinėjo jiems knygas ir nedideles pinigų sumas, lankė kalėjime. Smitho ir Capote susirašinėjimas – keli šimtai laiškų. Capote laiškai, deja, dingo, tačiau išliko ne viena Smitho epistola (žodis "laiškas" jam atrodė per prastas). Smithas buvo psichopatas, bet jis turėjo meninių ambicijų, kurių rezultatas – dažniausiai pretenzingi tekstai. Tačiau jo prisirišimas prie Capote buvo nuoširdus. Žudikai norėjo, kad Capote dalyvautų jų egzekucijoje. Tamsią 1965 m. balandžio 14-osios naktį jis tapo vienu iš mirties bausmės vykdymo pakariant "spektaklio" dalyvių.

Išklausytų maldų prakeiksmas

"Šaltu krauju" tapo didžiule menine ir finansine Capote sėkme. Netrukus knygą į ekraną perkėlė Richardas Brooksas. Capote atsisakė dalyvauti šiame projekte, bet po premjeros rašė viename laiške, kad Brooksas supaprastino jo kūrinį ir egzistencines problemas nagrinėjančios knygos pagrindu sukūrė policinį filmą.

Capote tapo milijonieriumi, bet jokie pinigai negalėjo jo apsaugoti nuo vidinės tuštumos ir naujos knygos baimės, kuri, jo manymu, turėjo būti geresnė. Todėl ambicingas romanas "Išklausytos maldos" ("Answered Prayers") liko neužbaigtas. Tačiau Capote apie jį daug pasakojo, lygino save su Proustu ir gyrėsi, kad romanas vis storėja diena iš dienos. Deja, paskelbti skyriai sulaukė griežto pasmerkimo, nes dauguma jo ligtolinių draugų atpažino save kandžiai Capote nupieštuose portretuose. Buvo nuspręsta išmesti rašytoją iš draugijos.

Prie kūrybinės krizės prisidėjo ir asmeninio gyvenimo problemos. Iki tol (be daugybės nuotykių) Capote turėjo du ilgamečius meilužius – garsų literatūrologą Newtoną Arviną ir (nuo 1948 m. iki 7-ojo dešimtmečio vidurio) rašytoją Jacką Dunphy. Išsiskyręs su Jacku, Capote pasinėrė į atsitiktinius romanus. Audringiausias buvo su bankininku Johnu O’Shea – tai ne vienerius metus trukę pažeminimai, bendras gėrimas ir muštynės (per vienas Johnas sulaužė Capote nosį, sutrupino pirštą ir šonkaulį).

Paskutiniais gyvenimo metais Capote parašė apsakymų rinkinį ir parengė interviu ciklą. Likusį laiką jis leido keliaudamas iš vienos gydyklos į kitą, bet grįžęs vėl intensyviai gerdavo ir vartodavo narkotikus. Jis mirė nuo vaistų perdozavimo laikydamas už rankos savo draugę Joanną Carson ir berniukišku balsu pasakodamas jai apie neįgyvendintą svajonę nuvažiuoti į Kiniją.

Parengta pagal reklaminę filmo medžiagą, "Film" ir "Kino"