Ir žodis tapo kūnu

Prabangiai rankomis įrišame tik tą knygą, kuri, kaip tikimės, bus saugoma ir išliks amžiams. Tą, kuri saugo ne tik žinias ar informaciją, bet ir nekintančias ir pačias svarbiausias vertybes. Tad čia nekyla jokių abejonių, kad labiausiai meninio įrišimo vertas Šventas Raštas.

Visose kultūrose religinis tekstas pateikiamas ypatingai – jei jis tariamas, jį lydi gestai, ritualas ar apeigos, jei užrašomas, tai tik patikimoje medžiagoje, pagarbioje vietoje... Tad ne veltui ir knygrišyboje puošniausios buvo religinio turinio knygos. O gera knyga – tai ir įspūdingas formatas, kieti viršeliai, geriausias popierius, tvirtas įrišimas.

"Ir žodis tapo kūnu" – taip pavadinta religinių knygų įrišimų paroda, vykstanti Parlamento galerijoje. Parodoje pristatomos Lietuvos Biblijos draugijos ir mažesniųjų brolių pranciškonų Provincijolo bibliotekos knygos, kurias meniškai įrišo Vilniaus knygrišių gildijos nariai ir gildijai nepriklausantys odininkai. Ekspozicijoje yra keliasdešimt religinių ir kitokio turinio knygų, tačiau daugiausia tai Šventas Raštas.

Įrišant ir dekoruojant Švento Rašto viršelį, knygrišiui tenka itin didelė atsakomybė ir nelengva užduotis. Čia negali pernelyg drąsiai eksperimentuoti ar šiuolaikiškai interpretuoti, šios knygos turinys yra aukščiau saviraiškos, tad čia knygrišiai daugiau remiasi tradicijomis ir įprasta krikščioniška ikonografija. Parodos įrišimuose dominuoja kryžiaus, taip pat pradžios ir pabaigos ženklas, angelų, vynuogių motyvai, vyrauja ruda, juoda, smėlinė ir raudona spalvos. Ir nenuostabu, kad daugumoje viršelių akivaizdi santūri estetika – vos viena auksuota linija, ženklas, žodis ar viršelio kontūrą pakartojantis rėmelis, tekstūra ar griežta reljefinė geometrinė forma, tolydus taisyklingo rašto tinklelis ar tapybiškas pustonių žaismas, keli paprastučiai įspaudai kampuose ar tiesiog lygus viršelio paviršius ir išryškinti nugarėlės ryšiai. Vienas simbolis ir tuščia erdvė, rodos, labiausiai tinka atskleisti sudėtingą ir beribę teksto gelmę ir trancendentalumą. Bet tuomet tokiuose kukliai dekoruotuose viršeliuose būtinas nepaprastai kruopštus ir švarus atlikimas bei itin taurios ir kokybiškos medžiagos. Čia nedidelis formatas Šventam Raštui, matyt, parinktas todėl, kad būtų patogu jį nešiotis, tačiau dėl to kiek nukenčia vizualus knygos didingumas. Ir pusodiniai viršeliai, kurių pasitaikė parodoje, Biblijai nelabai tinka, juk toks viršelis anksčiau buvo daromas norit sutaupyti brangesnę medžiagą, naudojant odą tik tose vietose, kur labiausiai reikia tvirtumo, t.y. nugarėlėje ir kampuose, tad į tokį viršelį būdavo įrišamos tik mažiau vertingos knygos.

Ekspozicijoje iš pradžių akį patraukia nuostabūs blokai apvalintais kampais ir auksuotais kraštais, su ritmiškai išrikiuotomis įpjovomis priekyje, kad greičiau rastum norimą skyrių, tačiau šie dailūs blokai, jau paruošti, buvo išdalyti knygrišiams, kuriems tereikėjo sukurti viršelį, tad gal kartais jie varžė įrišėjo kūrybines galimybes ir ne visada derėjo prie viršelio.

Viduramžiškai didybei ir prabangai artimas įspūdingiausias parodos eksponatas – Romos mišiolas (viršelį sukūrė G. Smaliukienė, apkaustus – A. Alekna). Brangios medžiagos, klasikiniai knygrišystės elementai ir dekoro raštai, dėmesys detalėms, švytintis raudonos ir sidabrinės spalvos derinys – visa tai kelia pasigėrėjimą ir leidžia akimirksniu pajusti, kad prieš mus – nepaprasta knyga. Kadaise tokias brangias knygas, kaip ir monstrancijas, žemes, liturginius indus ar drabužius fundatoriai dovanodavo bažnyčioms.

Ši ekspozicija – tai gražus būdas dar kartą pakviesti žmones dažniau prisiminti Bibliją. Retas tesusimąsto, kad Biblija, juolab su tokiu nuostabiu odiniu rankų darbo viršeliu, gali būti puikiausia, laikui nepaklūstanti dovana artimam žmogui, gali vėl tapti šeimos relikvija.