Schemos ir žmonės

"Sūnus"

Pabaiga. Pradžia Nr. 28

Šiemet Maskvos festivalio pasididžiavimas galėjo būti įvairios nekonkursinės programos, pristatančios įdomiausius ir vertingiausius kino sezono filmus - ir tuos, kurie buvo apdovanoti Kanuose ar Berlyne, ir tuos, apie kuriuos paprasčiausiai daug kalbama. Kinomanų aistras kurstė ir retrospektyvos - Roger Vadimo, Čiuchrajų šeimos, bet, ko gero, sunkiausia buvo gauti bilietų į Stanley Kubricko retrospektyvą - net į naujausius Romano Polanskio ar Aki Kaurismäki filmus patekti buvo lengviau. Keista, bet Kubricko didybę ir "ledlaužio" misiją, regis, pradedame suvokti tik dabar, pažvelgę iš tam tikro atstumo, laiko ir mirties distancijos.

Žodis "distancija" vis skambėjo ir Atomo Egoyano spaudos konferencijoje, surengtoje paskutinę festivalio dieną. Egoyanas ir jo žmona Arsinée Khanjian atvyko į Maskvą pristatyti filmo "Araratas". Tai pirmasis filmas apie armėnų genocidą, sulaukęs labai prieštaringų vertinimų ir šiemet Kanuose. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Egoyanas atsisako savo ankstesnio stiliaus ir kuria epinę juostą. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. "Ararate" rasime visus ankstesnių režisieriaus filmų motyvus - bandymą tradiciškai rekonstruoti yrančią šeimos instituciją, vujaristinius ekskursus į save patį, armėniškumo mitą ir pan. Tik "Ararate" visa tai įgyja kitokius kontūrus - net iš ankstesnių filmų lengvai atpažįstamą filmo struktūrą, kai režisierius stengiasi atskleisti kuo daugiau požiūrio taškų, o tiksliau - daugybę paradoksaliai viena kitą paneigiančių, bet kartu ir papildančių tiesų.

"Ararate" nuolat susiduria ne tik keli požiūriai, bet ir keli laiko sluoksniai: dabartis, armėnų genocidas 1916-aisiais ir nesibaigiantis tragedijos apmąstymas dabar ir anksčiau - mene, liudininkų prisiminimuose, tame, kas kartais pavadinama genetine atmintimi.

Egoyanas ir filme, ir spaudos konferencijoje pabrėžia, kad vienintelė teritorija, kurioje gali susitikti armėnų diaspora, yra kultūra, menas. Tačiau meno kūrinys negali rekonstruoti net ir labai skausmingos praeities. Vienas "Ararato" herojų - garsus kino režisierius (Charles Aznavour), kuris kadaise pats patyrė genocidą, - kuria filmą apie genocidą. Matome tik kelis to filmo filme epizodus, atrodančius gana dviprasmiškai. Ir tai didžiausias paradoksas, kurį akcentuoja Egoyanas: Vano apsupties epizodus filmo herojus atkuria remdamasis gydytojo Clarence`o Ussherio liudijimais, bet pažodinė kančios ir pasiaukojimo rekonstrukcija atrodo pernelyg naivi ir iliustratyvi.

Iš esmės Egoyanas "Ararate" ir kalba apie tai, kaip prikeliant istoriją išvengti iliustratyvumo, tiesmukumo. Atsakymas, regis, išplaukia iš ankstesnės Egoyano praktikos - pasakojimas turi turėti perspektyvą, kelis požiūrio taškus.

"Ararate" tuos įvairius požiūrius išreiškia filmo personažai. Būtent jų nuomonių įvairovė ir sukuria ekrane freskos įspūdį. Epiškos (ir gana senamadiškos) Aznavouro herojaus rekonstrukcijos - tik menka freskos dalis. Ko gero, daug svarbesni Egoyanui yra pagrindinio herojaus - jauno vaikino Rafio - bandymai suvokti, kaip tragedija paveikė jo paties, apskritai šiuolaikinių žmonių elgesį, savimonę, požiūrį į istoriją. Kitaip tą tragediją suvokia oro uosto muitinės karininkas, įtariąs, kad Rafis iš Turkijos (Vanas ir jo apylinkės - dabartinės Turkijos dalis) parsivežė ne kino juostą, o narkotikus, dar kitaip - turkų kilmės aktorius, vaidinąs Aznavouro herojaus filme, dar kitaip - Rafio motina menotyrininkė, parašiusi knygą apie dailininką Archilą Gorky, vaikystėje patyrusį genocidą ir sukūrusį vieną įstabiausių jo liudijimų - autoportretą su motina.

"Araratas"

"Araratas", ko gero, nėra labiausiai pavykęs Egoyano filmas, bet jo formuluojama santykio su praeitimi ir tautos tragedijos perteikimo vaizdais reliatyvumo problema aktuali visam šių dienų kinui, ypač tam, kuris kalba apie Holokaustą ar kitų genocidą patyrusių tautų kančią. Juk Egoyanas "Ararate" suformulavo universalią problemą: kaip prabilti apie tragediją ir išvengti iliustratyvumo. Manau, kad ši problema neišvengiamai iškiltų ir lietuvių režisieriams, pabandžiusiems kurti filmą apie Laptevų jūros tremtinius ar Vilniaus geto kalinius. Ir kokia turi būti distancija, kad ji neiškreiptų perspektyvos?

Šiuo atžvilgiu įdomus ir šiemet Kanų "Auksine palmės šakele" apdovanotas Romano Polanskio "Pianistas". Režisierius puikiai suvokia iliustratyvumo ir naivios rekonstrukcijos spąstus, kuriuos paspendžia autoriui bet kokia reali istorija (true story). Todėl "Pianistas" tarsi skyla į dvi dalis - herojaus Władysławo Szpilmano (Adrian Brody) tragediją, išgyvenamą kartu su šeima ir tauta, - getą, tautos naikinimą, alinantį darbą ir vežimą į konclagerius, - ir jo neįtikėtiną robinzoniadą sugriautos Varšuvos griuvėsiuose. Iš dalies Egoyano distancijos funkciją "Pianiste" atlieka intymi herojaus intonacija - jis kalba tik apie save, tik apie tai, ką matė ir patyrė pats. Tuo filmas skiriasi ir nuo Steveno Spielbergo "Schindlerio sąrašo", kur pagrindinis herojus buvo tarsi kuriamas iš įvairiausių žmonių prisiminimų ar liudijimų. Todėl "Pianiste" labiausiai įsimena, sakytumei, nereikšmingi, buitiniai epizodai, netikėtai tampantys simboliški. Toks yra epizodas geto aikštėje, kur paskutinei kelionei suvarytos šeimos laukia traukinio į konclagerį. Už paskutinius pinigus Szpilmanai nusiperka saldainį, pasidalija jį po trupinėlį ir suvalgo. Panašiuose epizoduose tiksli istorinė kostiumų bei situacijų rekonstrukcija, kuria Polanskis pelnytai gali didžiuotis, neatrodo naivi ar patetiška.

Tačiau šių dienų kinui, kuris, atrodo, gali viską, iškyla ir kitokių gundymų. Pavyzdžiui, "Dogma". Tariamas danų sugalvoto žaidimo paprastumas pakišo koją ne vienam kūrėjui. Kita vertus, tai universalūs principai, kuriuos taiko ir dogmininkais savęs nevadinantys kūrėjai. Man didžiausią įspūdį Maskvoje padarė du vizualiai labai kuklūs filmai - belgų brolių Dardenne`ų "Sūnus" ir iraniečio Babako Payami "Slaptas balsavimas".

Broliai Dardenne`ai rodo uždarą pasaulį - profesinio mokymo dirbtuves, kuriose paaugliai įgyja profesiją, nejaukius butus, bespalves gatves. Pasaulį, tarsi nufilmuotą mažyte skaitmenine kamera, sekiojančia iš paskos neišvaizdžiam vyriškiui Olivjė (Olivier Gourmet už šį vaidmenį pelnė Kanų prizą geriausiam aktoriui). Gana ilgai lieka neaišku, kodėl Olivjė taip susijaudino, net sutriko, sužinojęs, kad neišvaizdus paauglys Frensis mokysis jo grupėje. Olivjė - medžio apdirbimo meistras, puikus stalius. Šito amato jis ima mokyti ir iš kalėjimo grįžusį, motinos ir patėvio atstumtą berniūkštį.

"Slaptas balsavimas"

Nerimas filme išliks iki pat paskutinių kadrų, net po to, kai paaiškės, jog Frensis buvo kalėjime už tai, kad nužudė penkiametį Olivjė sūnų. Apskritai iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti pernelyg paprastas ir neefektingas - akis neužkliūva nei už kasdieniškos išvaizdos personažų, nei už jų buities detalių. Tačiau Dardenne`ų meistriškumą "išduoda" ne tik meistriškai auginama moralinė, psichologinė įtampa, bet ir mokėjimas sukurti iš tų paprastų žmonių elgesio ir detalių giliai filosofinį filmą apie atleidimą. Sunku pasakyti, kas čia svarbiau - įdėmus autorių žvilgsnis į personažus ar asketizmas, mokėjimas atsisakyti visko, kas filmą padarytų vizualiai gal ir patrauklesnį, bet atimtų iš jo įspūdį, kad viskas, kas vyksta prieš žiūrovo akis, yra tikra ir vyksta būtent dabar. Dokumentininko duonos sočiai prisiragavę belgų režisieriai, regis, perprato kai ką daugiau, nei gali duoti tikėjimas tikrove.

"Slaptą balsavimą" sunku apibrėžti vienu žanru ar konvencija. Tai ir kelio filmas, ir parabolė, ir socialinis farsas, ir komedija. Žiūrovas yra visiškai laisvas rinktis (sukurti) iš pirmo žvilgsnio labai paprasto Babako Payami filmo traktuotę. Siužetas tiesiog minimalus. Ankstų rytą į salą kažkur Irano pakraštyje atplukdoma jauna miestietė. Kartu su kareiviu, kurio pagrindinis darbas - saugoti salą nuo kontrabandininkų, mergina turi surinkti salos gyventojų balsus, mat veiksmas vyksta visuotinio balsavimo dieną.

Mergina - idealistė, tikinti, kad balsavimas gali pagerinti gyvenimą. Kareivis yra pasipiktinęs, kad turi visur lydėti merginą, nes manė, kad rinkimų štabo atstovas bus vyras. Abu filmo personažai per kartu praleistą dieną pasikeis. Mergina - nes susidurs su tikrove, kuri netelpa į išmintingas schemas, kareivis - nes bus sužavėtas naivaus merginos idealizmo ir nepalaužiamos valios. Tačiau nesitikėkite, kad tas pasikeitimas įgis regimą pavidalą. Jokiu būdu. Greičiau pasikeis žiūrovas, kuris po filmo bus priverstas mintyse "persukti" jį dar kartą.

"Slaptas balsavimas" - puiki jauno režisieriaus meistriškumo pamoka vaizdų ir daugiaprasmiškumo persotintam kinui. Filme reikšminga kiekviena mizanscena, kiekviena detalė, bet įspūdis toks, tarsi tas ekrane sukurtas pasaulis egzistuoja savaime, o režisierius tik atėjo ir jį nufilmavo.

Susitikime su režisieriumi, įvykusiame po filmo peržiūros, išgirdau įvardytą grandį, kurios visada stigo, kai kalba pasukdavo apie šių dienų Irano kiną ir būdavo bandoma paaiškinti jo fenomeną. Kalbėdamas apie tai, kas suformavo jo stilių, režisierius akcentavo milžinišką šiuolaikinės Irano poezijos įtaką. Manau, komentarai nereikalingi.

Festivalis primeta savo ritmą. 5-6 filmai per dieną - visai nesunku, jei tai tikrai geri filmai. Šiemet Maskvoje nebuvo sunku. Todėl ir įspūdžiai negali sutilpti net į kelias "7 meno dienų" paklodes. Lieka viltis, kad atsiras progų parašyti apie ten matytus ir giliai sujaudinusius filmus - Aki Kaurismäki "Žmogų be praeities", Jacques`o Perrino "Klajoklius paukščius", Pedro Almodóvaro "Kalbėk su ja", Briano De Palmos "Lemtingą moterį". Įspūdžiai tikrai neišblės.

Maskva - Vilnius