Nesenstantis kičo pasaulis

Parodos fragmentas. "Kinija Nr. 17", "Mao kičinių menų srovėse Nr. 11" ir " Kinija Nr. 18". 2001 m.

Paskubom apžvelgus Feng Zhengjie tapybos parodą, mažai ką naujo galima pasakyti apie menines išraiškos priemones - pasitelkus drobę ir dažus pateikiama žavi šiuolaikinės socrealistinės manieros meistrystė.

Parodoje daug drobių, bet mažai pavadinimų - užtenka sunumeruotų žodžių "Kinija", "Vėsuma" ar "Romantiška kelionė", kad būtų įteigiama ciklų reikšmė, t.y. viso šito "išpūsto reikalo" begalybė, muilo burbulų lietus, dirbtinumas, afišavimasis ir bereikšmiškumas - pagrindinis žvaigždžių ar miruoliško "žavesio" vadovų arsenalas. Valdžios atstovai ir masių favoritai bei prie jų besiglaudžiančios gražuolės blizga ryškiai ir grubiai užtepta kosmetika, spindi šalčiu ir lėkštumu. Siužetas atskleidžiamas vien atributika, aprangos puošybos elementais. Taigi autorius labai informatyvus. Jo kūryba paženklinta aktualijų, Zeitgeist, tokios nuotaikos ir mentaliteto aspektų, kurie pabrėžia vieną iš neigiamos šiandieninės Kinijos charakteristikos bruožų bei inertiškai rodo kai kuriuos gyvenimo būdo modelius, projektus.

Iš tikrųjų Feng Zhengjie tapyba ironizuoja socrealizmą, bando imituoti tuos paveikslėlius, kurių temos prieinamos liaudžiai, o "iškalbingas", tiesmukas turinys pasiekiamas bet kokiam intelektui. Negana to, reprezentuojamas prastas saldus skonis (galingųjų valdžios atributas): išpieštų personažų akys ir lūpos byloja apie nesenstantį pigių (stiklinių, plastmasinių?) spalvotų papuošalų grožį ir nemirtingą funkcionierių amplua. Taip autorius inicijuoja kičo pasaulį. Kičo sąvoką šiuo atveju reiktų suprasti plačiau (pasiremiant Clemento Greenbergo terminu); kičas - tai trumpa santrauka viso to, kas šiandieniniame mūsų gyvenime yra netikra, melaginga ar suklastota. Bet tai dar mažai ką sakančios detalės, kol jos nėra įtraukiamos į kitą šioje kūryboje atrandamą polių.

Tas kitas polius (minimas jau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos - 9-ojo pradžios) galėtų būti vienas iš daugelio Jeano Baudrillard`o simuliakrų ir simuliavimo eros pavyzdžių. Simuliacija čia vartojama kaip replikacija, kažkas netikroviška ar suklastota, kai daugiau nebelieka imitacijos ar reprodukavimo kliūčių, kai atsiranda tik realaus ženklo pakaitalas, kai klonavimo sferoje autentiškumo nuostata tampa bereikšmė.

Būtent šioje tapyboje taip tobulai naikinamos tikrovės bei jos reprezentacijos riboženkliai, jog ne tik neįmanoma nustatyti tapatybės, bet, bandant tai padaryti, pavyksta atidengti tik begalę etikečių, šablonų ar erzacų, vedančių, pvz., prie Kinijos politinio plakato darbų, kurie, kaip žinia, niekur toliau nenuveda. Klausimas "kas yra originalas, šaltinis ar kilmė?" keliamas tik tam, kad būtų galima įrodyti, jog niekas nebeprisikapstys iki pradžios. Šį begalybės procesą ar ciklą galima vadinti simuliakro atgaminimu, kopijos imitacija, klastotės kopijavimu, dirbtinio veido falsifikacija ir t.t. Restauruojant, atgaminant simuliacijos aktu atrenkami ne skirtumai ar kraštutinumai, o iš milijonų žmogaus atvaizdų egzempliorių distiliuojami keli "esminiai", t.y. netikroviški, neidentifikuojami trafaretai, kurie įkurdinami kraupių situacijų šešėlyje (pvz., vestuvių ritualas muilo burbulų ir miesto maketo fone tarsi kičiniai sveikinimo atvirukai). Šiuo aspektu Feng Zhengjie darbai šiek tiek asocijuojasi su Do-Ho Suh (eksponavusio savo kūrinius praėjusių metų Venecijos bienalėje) instaliacija "Grindys", kur tūkstančiai moterų ir vyrų kopijų suliejama į vieną kolektyvinę plokštumą, kur individas dingsta dėl masės poreikių.

Šioje tapyboje visiškai eliminuotas poetiškasis subtilumas, jausmų skalė įrėminta efektų efektais: nuo euforinės saldžios nuotaikos iki agresijos (pasitaškymas su žaisliniais pistoletais). Vienintelis "netikslumas" šiuose plakatiškuose portretuose yra kai kur atsiradusi asimetrija, pvz., viena Kinijos gražuolės akis turi 22, o kita - 23 blakstienas, "Mao kičinių menų srovėse" kairioji ausis gerokai įkypesnė už dešiniąją, o ir vieniša karpa neturi kitoje pusėje atitikmens...

Šios simetrijos pažeidimo žymės tik patvirtina kopijos funkciją - iškrypusį dekoratyvų natūralizmą, kai bendras vaizdo iškreiptumas atsiranda jau nebe deformuojant (palikta modernizmui), o imituojant, kopijuojant bendrą žmogaus charakterio vardiklį.