Periferija ar Eldoradas?

Carlos Andreas Scannapieco "Koks tas laikas, a?" S. Jakubausko nuotr.

Pasaulyje nėra nieko vienareikšmiško: užmegzti pokalbį pastaba apie orą gali būti tiek pat banalu, kiek ir korektiška, nes vėliau toks neįkyrus taktas dažnai atsiperka tikrai nuoširdžiu pašnekovo dėmesiu ir turiningu pašnekesiu. Tačiau vis dėlto tikiuosi geresnio varianto, juolab kad daugelis, kurie buvo susirinkę į Argentinos grafikos parodos pristatymą per vos ne tropinį karštį, man visiškai pritars: klimatas su Argentinos grafika turėjo kone tiesioginį ryšį, į kurį neatkreipti dėmesio buvo tiesiog neįmanoma. Rodos, natūra tyčia parodė savo temperamentą, kad tokio mums tolimo ir egzotiško krašto kultūra taptų suprantamesnė. Vino blanco ir rosso, kaip niekad tinkantys tokiu oru, ir ne mažiau sodrus argentinietiškas tango, kuriuo grožėtis buvo vienas malonumas, privertė patikėti, kad tai ne tik formalus parodos pristatymas, bet ir pastangos sukurti tikrą fiestą čia susirinkusiesiems. Ir tai negali nejaudinti. Pats savęs paklausi: ką mes žinome apie ispanakalbę kultūrą? Ar jos grafikos kalba bus pakankamai aiški be vertėjo ir tiek pat paveiki kaip ir Marquezo ar Borgeso, su kurių kūriniais norom nenorom jau pripratome sieti visą "meninį produktą" iš Pietų Amerikos, taip retai patenkantį pas mus. Galbūt ši vienintelė asociacija ir buvo teisinga: magiškojo realizmo aura stipriau ar silpniau švytėjo visuose Museo Nacional de Grabado pristatytuose grafikos darbuose. Daugiau kaip trisdešimt keliolikos argentiniečių autorių kūrinių, nepaisant skirtingų jų atlikimo technikų ir individualios stilistinės raiškos, pasižymėjo bendru rezonansu, liudijančiu, jog visi - tokie vizualiai nepanašūs - darbai yra paženklinti vientisos tradicijos, kurioje žodžiai ir darbai vienija, o ne išskiria, kur kūryboje toks žymus pirmapradis pojūtis, o ne jo analizė. Ar ne šis pirmapradiškumas paaiškina, kodėl daugelis, atrodytų, iš pirmo žvilgsnio visai paprastų kūrinių "dvasinį judesį" skatina kur kas intensyviau už išmąstytus, pagrįstus ir neva todėl visiškai mūsų laikmetį atitinkančius meno objektus, savo ultrapažangumu deklaruojančius, jog būtent nuo jų prasideda tikroji istorija.

Kai kam Argentina - viso labo tik kultūrinė provincija... Senoji inkų kultūra, katalikybė, šiuolaikinis postmodernas - tokios lyg ir nesiderinančios tarpusavyje kategorijos, susilydžiusios (ir tebesilydančios) Andų katile - lyg ir savaime neigia ypatingą laiko tėkmės įtaką žmogaus mąstymui ir kūrybai. O gal ir atvirkščiai. Būtent dėl to įvykiai čia neskubinami, neprovokuojami, jų nesistengiama racionaliai paveikti. Jais tiesiog gyvenama. Užtat kaip gyvenama! Aistra ir temperamentas, kuriuos lyg ir turėtum slėpti, ir yra puikiausia priežastis atsirasti tiek "Tūkstančiui metų vienatvės", tiek tango, tiek negudriai serialų intrigai, ir, žinoma, grafikos lakštams, kurių neįprastumą gali kontempliuoti kiekvienas skvarbiau į juos įsižiūrėjęs.

Nežinia, ar dvasinis magiškojo realizmo matmuo, toks žymus visuose parodoje eksponuojamuose darbuose, įmanomas taip paprastai apibrėžti. Jis tarsi oras, kurio nematai, bet kurį jauti ir kuriuo kvėpuoji. Pojūtis, kad šie darbai "yra šis tas daugiau, nei yra", pasiekiamas savotiškai pateikiant ir lyg naujai apmąstant tokias mums įprastas dimensijas kaip erdvė ir laikas. Bandymai joms suteikti grafinę išraišką formuoja tikrai įtikinamus "dvasinius peizažus" (Normos Villareal to paties pavadinimo darbai, kurie tikrai tiktų iliustruoti Castanedos vizijoms). Laikas, erdvė ir juose besitęsiantis fizinis ar dvasinis judesys atsispindi tiek pačių kūrinių grafinėje išraiškoje, tiek ir jų pavadinimuose (Carloso Andreaso Scannapieco "Seni laikai", "Koks tas laikas, a?", Marios Veros "Tesėjo kelias" su kažkokių - erdvinių ar mitinių - labirintų schemomis, chronometražiškas tango judesių fiksavimas Rafaelio Gilio "Tango serijoje".) Vertinant kūrinius formos atžvilgiu, į akis krinta ekspresyvus grafinių formų ir tuščio ploto derinimas - taip minimaliomis priemonėmis siekiama maksimalaus rezultato (Ivano Carloso Stehelmano "Sužeistas paukštis", "Užkluptas kaukas"), žavi temperamentingas koloritas (Lidios Paladino "Lipkite ant stogų - švinta", "Išlieka tik dangus"), subtilus mažų ir iš jų išaugančių didelių formų žaismas (Eduardo Bernalio Levy serija "Neatsakyti laiškai").

Pastaba tiems, kurie nebuvo pristatyme ir nematė darbų: kol dar veikia paroda ir kol oras netapo mažiau "argentinietiškas", ją tikrai verta aplankyti vien dėl to, kad, stebėdamas ir lygindamas joje eksponuojamus darbus, nuspręstum: ar kultūrinė distancija tarp tavęs ir autorių tokia pat tolima kaip ir geografinė? O gal (norėtųsi tikėti!) bendrumų daugiau nei skirtumų, neišskiriant nė "kultūrinės provincijos" statuso - o tai, beje, šiuo atveju galėtų būti tik komplimentas, palyginti su vienpuse, bet agresyviai į išskirtinumą pretenduojančia kultūra, nepaisančia nei geografinių, nei mentaliteto ypatumų.

Magiškasis mąstymas dėl nepaaiškinamų priežasčių glumina ciniškojo mąstymo atstovus, ir ypač tuos, kurie mano (ar dedasi maną), kad istorija prasideda nuo jų. Žiūrėdamas į argentiniečių darbus, juste junti tikrai neįprastą nostalgijos jausmą ir miglotai suvoki, kad gyveni prarastojo rojaus laikais. Bet kažkur yra ir Eldoradas, kur auksas neturi jokios vertės...