Religinės Vasiljevo intencijos

Gegužės mėnesį jau legenda tapusiam rusų režisieriui Anatolijui Vasiljevui sukako 60 metų. Matyt, ne tik šia proga jo naujajame teatro - Dramos meno mokyklos - pastate buvo organizuota tarptautinė laboratorija-seminaras, užsienio aktorius supažindinusi ir su naujaisiais teatro rūmais, ir su pačiu Meistru.

Kai sužinojau, kad teks dalyvauti kūrybinėje laboratorijoje, kuriai vadovaus pats Anatolijus Vasiljevas, iš atminties atklydo jo kadais režisuoto Viktoro Slavkino "Serso" vaizdai. (Labai labai seniai šis spektaklis buvo rodytas Kauno "Girstučio" kultūros rūmuose; dabar tai būtų tiesiog neįtikėtina - per daug garsus Vasiljevo vardas.) Prisimenu aktorius baltais drabužiais, po sceną lakiojusius apskritimus, kurie berods taip ir vadinosi - "serso". Mes, žiūrovai, tada bene pirmą kartą sėdėjome scenoje, visai greta savo gyvenimus gyvenančių aktorių; viskas buvo labai gražu, paslaptinga, viskas jaudino. Prisimenu, po spektaklio aš, dėkinga žiūrovė, pirmą kartą įteikiau kažin kokį suvenyrą savo mylimam aktoriui Aleksejui Petrenkai...

Pasigyrusi Paryžiuje gyvenančiai draugei, kad važiuosiu pas Vasiljevą, išgirdau jos nuomonę: "Pas Vasiljevą?! Nėra ko tau ten važiuoti - nusenęs, nuklydęs į lankas, vienu žodžiu, - bus neįdomu."

Vis dėlto važiavau, neįsivaizduodama, kas manęs laukia, ką pamatysiu. Tik nuvykusi į Maskvą sužinojau, jog "kūrybinė laboratorija" virto "seminaru", o numatytos penkios dienos sutrumpėjo iki trijų - nebeliko pratybų. Seminarą organizavo UTE (Union Theatres of Europe), o idėja - sukviesti brandesnio amžiaus, t.y. per 35 metų, profesionalius aktorius - kilo aktoriui ir režisieriui iš Barselonos Luķsui Homarui, kuriam, beje, 45-eri. Mūsų, seminaro dalyvių, susirinko dvylika - spalvingų biografijų, skirtingos patirties, su nemažais nuopelnais, pavyzdžiui, Giorgio Strehlerio mokinė ir jo aktorė Laura Pasetti, šiųmečiame Torunės festivalyje apdovanotas vengrų aktorius Ferencas Lengyelas, italas Stefano Lescovelli, vaidinęs Eimunto Nekrošiaus Romoje pastatytame "Ivanove", ir kiti. Visi buvome ištroškę žinių, todėl per pirmą susitikimą su Vasiljevu prieš kiekvieną gulėjo storoki sąsiuviniai, kuriuose tikėjomės užrašyti kiekvieną Meistro žodį.

Per paskaitas Vasiljevas kalbėjo apie savo teatrą ir jo švietėjiškus tikslus, juokaudamas, kad geriausius savo spektaklius jau sukūrė, statyti jam dabar nebeįdomu, todėl eina kitu - eksperimentų - keliu: bando "apvalyti" ir "reanimuoti" teatrą, kuris iki šiol beveik nepasikeitė nuo XX a. pradžios. Anot Vasiljevo, toks teatras, kokį jis kuria dabar, turi šviesti ir auklėti žmogų panašiai kaip religija. Gailiuosi, kad neužrašinėjau Meistro žodžių taip uoliai, kaip tai darė mano kolegos, bet klausydama jų tikėjau, nes tai, ką Vasiljevas kalbėjo, buvo be galo artima ir suprantama. Vėliau turėjome progos susipažinti su naujuoju jo teatro pastatu. Tiesa, Vasiljevo spektakliai kol kas vyksta dviejose vietose: senajame pastate Pokrovskajos gatvėje ir šiame, naujajame. Naujasis pribloškė savo didybe - patalpų gausa ir baltu švytėjimu (didžioji ir mažoji scenos, repeticijų salės, koridoriai ir visa kita dažyta baltai), prabanga. "Iš kur tokie pinigai?!" - kirbėjo galvoje prisiminus nušiurusius mūsų teatrus. Didžioji scena čia sumanyta kaip bažnyčios vidus: ten, kur turėtų stovėti altorius, - scena, pagrindinio veiksmo vieta, žiūrovai spektaklio metu tarsi dalyvauja mišiose ir sėdi ten, kur paprastai bažnyčiose stovi suolai tikintiesiems. Mažosios salės scena nedidukė, bet užtat gali būti pakelta viršun - "tam, kad galėtume parodyti ir dangų, ir pragarą", - paaiškino Vasiljevas. Beklaidžiodami po šį baltą pastatą, viename uždarų kiemelių pastebėjome stačiatikių kryžių. Atsargiai paklausus, ką jis galėtų reikšti, Meistras atsakė, jog ateityje čia bus pastatyta cerkvė. Tiesa, ne visi galėjo suvokti - kodėl? "Manau, kad kiekvienas teatras turi turėti savo šventyklą", - toliau aiškino Vasiljevas. Ekskursija po teatrą pavertė mus pulkeliu ramių avelių, o kai staiga vienas - rumunas Horacio - užšoko ant scenos norėdamas ją išbandyti, paklaikusiais žvilgsniais maldavome jo nedrumsti šios didingos ir šventos aplink tvyrojusios atmosferos.

Tai, ką vis dėlto pavyko sužinoti naujo, - Vasiljevo sukurtas scenos kalbos metodas (beje, paskaitą apie jį nuoširdžiai užsirašiau). Praktinę šio metodo paskirtį pamatėme per jo mokinių aktorių pratybas, o nauda įsitikinome žiūrėdami spektaklius. Bene naujausias Vasiljevo darbas - monospektaklis "Medėja. Medžiaga" (pagal Heinerį Müllerį), kuriame vaidina prancūzų aktorė Valerie Dreville. Aktorė nepaprastai įtaigiai tarė žodžius, stengdamasi apnuoginti ne tik jų prasmę, bet ir energiją, kuri privalėjo pasiekti žiūrovus. Turėjome progos pamatyti ir "Mocartą ir Saljerį" (pagal Aleksandrą Puškiną) - kompozitoriaus Vladimiro Martynovo specialiai spektakliui sukurtą "Rekviem" scenoje atlieka didžiulis choras, muzikantai ir aktoriai. Žiūrėjome ištraukas iš Homero "Iliados", Aleksandro Dargomyžskio operos "Akmeninis svečias", kompoziciją pagal Puškino eiles. Visur režisierius ir aktoriai naudoja šį ypatingą scenos kalbos metodą, kuris, regis, neigia sceninių charakterių kūrimo galimybę, bet užtat koncentruoja dėmesį į norimą išsakyti mintį, minties turinį. Žinoma, aktorius čia visuomet išlieka savimi, kuria ne vaidmenį, o tarsi pats save tobulina, bet man, deja, tokiame teatre darosi nuobodu...

Scena iš Anatolijaus Vasiljevo režisuoto Moličre’o "Amfitriono"

Per baigiamąją diskusiją, kurios metu mums vienintelį kartą (tiesa, dalyvaujant Meistrui) buvo leista "pabendrauti" su jo mokiniais, atsargiai paklausiau, ar jie nebijo pamiršti to, ko mokėsi teatro mokyklose, - vaidinti. Deja, mano klausimas buvo suprastas kaip ciniškas netaktas, o atsakydami kiekvienas aktorių karštai gynė savo pasirinktą kelią (visi dabartiniai Vasiljevo mokiniai - skirtingų teatrų ar neseniai aukštąsias teatro mokyklas baigę profesionalai). Kai, turėdama progos, per pertraukėlę užkalbinau vieną Vasiljevo mokinę ir paprašiau jos pakartoti matytus pratimus bei juos pakomentuoti, ji išsisuko parodydama į kitą mokinį, o šis - dar į kitą. Matydamas tokią mano nesėkmę, vienas seminaro dalyvių, ispanas Carlosas, paaiškino, jog, matyt, jiems, šio nepaprasto teatro atnašautojams, uždrausta štai taip tiesiogiai ir paprastai bendrauti su kitokio teatro aktoriais...

Todėl didžiausią įspūdį man paliko ne Vasiljevo spektakliai, o į seminarą susirinkę žmonės - daugelio skirtingų Europos teatrų menininkai, iki šiol išsaugoję didžiulį norą ir ryžtą tobulinti savo profesiją, nesitenkinti tuo, kas pasiekta. 63 metų graikų aktorė, susižavėjusi Vasiljevo mokinių balsų skambesiu ir jų kūnų paslankumu, vos neverkdama sakė: "Norėčiau kurti taip, kaip jie, tai - tobulybė..." Kad ir kaip būtų, kiekvienas mūsų galėjo susimąstyti apie savo galimybes, patirti teigiamus kitokio teatro impulsus, taip pat sau pačiam įvertinti Vasiljevo ieškojimus.

Įspūdžius norėčiau baigti keliais palyginimais. Užtrukusi Maskvoje, negalėjau nenueiti į teatrą. Didžiajame teatre žiūrėdama Modesto Musorgskio operą "Chovanščina" ir girdėdama, bet nesuprasdama nė vieno vienos solisčių žodžio, prisiminiau Vasiljevo kalbos metodą - čia jo tikrai labai trūko. Kitas matytas spektaklis - Süskindo "Kontrabosas", kur pagrindinį vaidmenį atlieka publikos numylėtinis Konstantinas Raikinas. Kamerinis spektaklis buvo vaidinamas beveik tūkstančiui žiūrovų, o aktorius buvo priverstas stabdyti žiūrovų aplodismentus, kurie iš meilės jam tiesiog griovė vaidinimą. Štai tokiomis akimirkomis pasiteisina ir Vasiljevo atsiskyrimas, ir jo noras įgyvendinti švietėjiškus savo teatro tikslus. Pats režisierius buvo pasakojęs mums vieną istoriją: kartą, specialiai uždelsus spektaklio pradžią, žiūrovai nekantraudami ėmė ploti ir raginti kūrėjus pradėti vaidinimą. Tada režisierius pasirodė scenoje ir žiūrovų paklausė: "Kodėl jūs plojate? Ar žinote, kodėl tai darote? Gal geriau būtų tylomis palaukti, kol spektaklis prasidės, o per tą laiką susimąstyti: kur aš esu, ką čia veikiu, koks spektaklis manęs laukia?"

P.S. Anatolijus Vasiljevas: "Mane domina svarbiausia - žmogaus sielos gyvenimas. Nieko kito neegzistuoja. Lioviausi domėtis moraliniais žmogaus egzistencijos aspektais ir problemomis. Visa tai - tik banalybės. Aš jau perėjau tai, padariau savotišką ratą. Žinojau, kad taip bus, kai baigiau statyti "Serso"; jau tada žinojau, kad baigiau su viskuo, kas susiję su mano kartos istorija. Neturiu ką nuo savęs pridurti. Ir šiandien mane domina vien tik žmogaus sielos gyvenimas. Man visai nesvarbu šiandienos nuotaikos ar mano amžininko mintys. Jis man visai nebeįdomus. Jis galėtų būti mano senelis. Galbūt galėtų mane sudominti, bet tik kaip senelis. Man atrodo, kad po ilgų ir bergždžių ieškojimų, skirtų būties gyvenimui, mes grįžtame į Veiksmažodžio gyvenimą... Supratau, kad teatras nėra teisus, kai imasi pjesės, išdalija vaidmenis ir parengia spektaklį. Reikia pasirinkti temas, sugalvoti daugybę neįprastų kompozicijų ir tęsti ieškojimus tokia kryptimi, kad tos temos pasireikštų kaip vienintelis ir unikalus variantas. Kai teatras išmoks nebijoti prarasto laiko ir, kaip dailininkas savo dirbtuvėje, pripras kurti paveikslus, neskirtus parodoms ar mėgėjams, jame atsiras kažkas gyva. Antraip mes turėsime tik nusistovėjusias filosofijas apie nusistovėjusias formas. Teatro veiksmas nebesukels nuolatinio judėjimo įspūdžio, negalės transformuotis improvizuojant, o visada atrodys kaip specialiai organizuotas pasirodymas. Teatras turi du kelius, dvi struktūras - psichologinę ir žaidimo (vaidybos). Antrojoje personažas atskirtas nuo žmogaus, žmogus reikalingas tik tam, kad aptarnautų personažą. Kuo labiau manasis "aš" yra peršviečiamas, tuo ryškesnis darosi tas, kurį vaidinu. Tai kaip mąstymo, valios aktas - išplėšti personažą iš savęs paties ir transformuoti idėją ne į idėjos vaizdą, bet į idėjos kūną... Kaip iš dramaturgijos išgauti filosofiją - tai svarbiausias teatro klausimas. Aš sukūriau teoriją, o pagal ją ir metodą, kuris padėtų atsirasti metateatrui, teatrui, kuris studijuoja metafiziką. Mano teorija remiasi Stanislavskio, tik aš ją atnaujinu ir perkuriu. Taigi sistemos aksioma išlieka ta pati, keičiasi tik vertinimo taškas, kadangi kinta studijavimo ir ieškojimų kryptis - aptariama tik galutinė vaidybos struktūra. Aktoriai dirba patys vieni. Po kurio laiko parodo mokytojui savo pirmuosius bandymus. Šis juos nukreipia reikalinga linkme. Po to jie vėl dirba vieni. Jie dirba tol, kol kaip mielės "pakelia tešlą". Aš dirbti pradedu tada, kai jaučiu, kad duona gerai užminkyta... Pats nieko nenoriu pasakyti žiūrovui. Noriu tik prisiliesti prie autoriaus, o ne prie savo tiesos..."