"Artgenda" 2002 Hamburge

Ieva Sireikytė. Plakatas "Hamburgo metro"

Šių metų "Artgenda" - tai ketvirtoji tarpdisciplininė Baltijos jūros regiono jaunųjų menininkų bienalė, inicijuota regiono miestų savivaldybių. Kartu su Orhuso, Bergeno, Kopenhagos, Gdansko, Geteborgo, Hamburgo, Helsinkio, Kaliningrado, Kylio, Malmės, Rostoko, Stokholmo, Sankt Peterburgo, Ščecino ir Talino savivaldybėmis Vilnius, siekiantis tapti Europos kultūros sostine 2009-aisiais, delegavo į "Artgendą" dešimtį savo jaunųjų menininkų.

"Artgendos" projektas iš pat pradžių buvo glaudžiai susijęs su Europos kultūros sostinės programa. Pirmoji bienalė įvyko Kopenhagoje 1996-aisiais, kaip tik tuo metu, kai Europa bandė peržiūrėti savo sienas ir tradicijas. Baltijos jūros regiono potencialas buvo lyginamas su Viduržemio jūros regiono situacija, ir į "Artgendos" tinklą įtraukti miestai buvo suvokiami kaip "naujosios Europos naujoji Šiaurė"; "Argenda" buvo kuriama kaip tik pagal Jaunųjų Viduržemio jūros kūrėjų bienalės, kuri vyksta jau porą dešimtmečių, modelį.

Pirmoji "Artgenda" Kopenhagoje organizuota kaip gana tradicinio tarpdisciplininio pobūdžio renginys, per tris savaites keliose erdvėse pristatęs 800 menininkų, dirbančių keturiolikoje sričių, - nepaisant didelių politinių užmojų, toks dalyvių skaičius pasirodė katastrofiškas. Antroji bienalė Stokholme apsiribojo dvigubai mažesniu menininkų skaičiumi ir siekė organizuotais susitikimais suteikti profesinės naudos kiekvienam iš atvykusiųjų. 2000-ųjų "Artgenda" Helsinkyje žengė dar toliau ir pareikalavo, kad visi pristatomi projektai būtų kuriami specialiai šiam renginiui, atsižvelgiant į jo specifiką; miestai, žmonės ir identitetai tapo idėjine "Artgendos" ašimi.

Šiemetinė bienalė pratęsė šią trajektoriją, orientuodamasi į procesą. Parengiamieji organizavimo darbai tęsėsi pačios "Artgendos" metu, o ji rėmėsi pirmiausia nuolatinio tinklo plėtojimo logika. Šiemet "Artgendoje" dalyvavo apie 180 menininkų iš 18 miestų, ir visi jie paskirstė savo galimybes rinkdamiesi vieną ar kelis iš beveik keturiasdešimties bendrų projektų. Parodų, visas tris savaites besi- tęsiančių dirbtuvių, pasirodymų ir akcijų programa sudaryta dar gerokai anksčiau prieš bienalę pradėjus bendrauti menininkams, svečiams ir vietiniams "projektų šeimininkams". Pagrindinis pastarųjų uždavinys buvo suteikti tą sceną, kurioje atvykę menininkai galėtų laisvai įsilieti į kultūrinį Hamburgo gyvenimą - atstovauti savo miestams ir atsiduoti šei- mininkų valiai, kurią labiausiai išreiškė, kaip būdinga turizmui apskritai, vietos specifika.

Kaip ir dera, oficialiosios "Artgendos" atidarymo iškilmės vyko įspūdingoje miesto rotušėje ir liejosi politizuotais nesusipratimais. Kol garbingi miesto asmenys kalbėjo apie meną, kurio "reikia tam, kad erzindamas savo buvimu skatintų progresą", salėje kartkartėmis kildavo protestuojančių balsų bangos, atkreipusios dėmesį į baltomis kaukėmis veidus užsidengusias žmogystas. Prieš ką buvo protestuota, aiškinosi vietinė žiniasklaida, tuo tarpu "Artgendos" žvaigždėmis tapo du savo meno kūrinį ap- sirengę rusai, neįleisti į rotušę; apsauga paprašė nusisegti svastikas, taigi šie liko stovėti kartu su apsauga - ir svastikomis.

Projektų realizacijai pasiūlytų vietų įvairovė atstojo kelionių gidą. Didžiausią "Artgendos" dalį priglaudė Sankt Pauli ir Sankt George, du iš esmės panašiomis pramogomis ir kriminalais garsėjantys rajonai, kurie pateisina Hamburgo kaip Europos uosto su visais jam būdingais atributais reputaciją. Dauguma dalyvių didžiąją dalį laiko praleido keliaudami iš vieno "Artgendos" taško į kitą, iš Hein-Kollisch aikštės, kurios languose vakarais degdavo projekto "pasitikėk savo vietiniu menininku" videoprojekcijos, į vieną iš kabaretų ar klubų buvusiuose bordeliuose, mažyčių visame mieste išmėtytų galerijų (net nežinia, ar čia jau buvo galerijos prieš porą mėnesių) ar į Colonie ir Hafencity - projektuojamo naujojo miesto centro statybų aikštelę. Dalis kelionių baigdavosi gana netikėtai - pavyzdžiui, suskubusieji į traukiniais nepasiekiamą Colonie stebėti akcijų sužinojo, kad čia plyname lauke ką tik prasidėjo akcijų laikas. Po poros dienų čia pat išsitempė ekranas ir filmų naktį pradėjo festivalio "Rock-Kaliningrad `96" įrašas, greta po geležinkelio tiltu instaliuotas Johano Thurfjello kompiuterinis žaidimas žarstė adrenaliną pagal Steveno Kingo "Švytėjimo" scenarijų, kiek pridusęs rotušėje bienalę atidaręs trombonistas užiminėjo klausytojus iki eilinio elektroninio noise koncerto. Kitą vakarą vėl atsidurdavai Hein-Kollisch aikštėje, vyrukas ketvirtame aukšte spėdavo keletą kartų iškristi pro langą, vitrinose svajingai šlaistėsi šokio meistrai, vietinės kavinės lankytojai laukdavo tų, kurie susigundė kurti roko grupes, skambučių, kadangi skelbimai su kavinės telefonu šmėkščiojo ir laikraščiuose, ir jos lange. Iki kito veiksmo būdavo likę pora valandų - tiek laiko turėjai apsispręsti, ar laikysiesi "Argendos" virvutės, ar ganysiesi, pavadinkime, realiame Hamburge. Greta vykstančios fotografijos bienalės "Reality Check" ("Realybės patikrinimas") plakatai rodėsi patikima priemonė laiku nutraukti mintį mieste, kur išlipus iš metro sužinodavai ką tik be pėdsakų praūžus daugiatūkstantinį gėjų paradą. Rotušės aikštėje nė vienas žmogus nežinojo nei "Artgendos", nei Steindamm gatvės, kurioje - vos už poros kvartalų - įsikūrė išsisklaidžiusios "Artgendos" centras.

"Artgendos" centras buvo kaip tik ta vieta, kur pirmiausia pateko LAL aviakompanijai už skrydį dėkingi vilniečiai ir kuri palaikė "Artgendos" organizmo gyvybę ir sąmonę. Visaginą primenantis pastatas, dar prieš kurį laiką buvęs scientistų būstine, netrukus po "Artgendos" bienalės turėjo būti nugriautas, todėl visas savo ertmes mielai atidavė organizaciniam štabui ir nemenkam kiekiui čia rodytų projektų. Čia pat vyko ir intensyvios informacijos dalybos, visi susidomėjusieji galėjo susipažinti su "Northeast Readingroom" skaitykla, kurioje savo publikacijas pristatė visos dalyvaujančios šalys, su "Fair", duomenų apie galerijas baze, ir forumais bei konferencijomis, kuriuose prisistatė tiek "Artgendos" menininkai, tiek nepriklausomos galerijos. Pora patefonų, nemokamas internetas, baras ir būriai ekscentrikų garantavo, kad iš biuro išėję "Artgendos" organizatoriai nepasiklys mieste.

Ieva Sireikytė. Plakatas "Niujorkas, 2001 09 11"

Daugybė projektų programiškai susieti su psichosomatiniais procesais. Vien "Artgendos" centre nuolat veikė "Sanatorija" ("jei pripažįstate, kad menininkai yra asocialūs, nehigieniški ir neorganizuoti gyvūnai") ir "EAT!" (maistas už talonus po šeštos valandos vakaro), netoliese atsidarė dar ir "Klinika". "Daugelis šiemetinės "Artgendos" projektų atsirado galvojant daugiau apie atmosferą ir situacijas nei apie rezultatų fiksavimą. Svarbiausias akcentas - komunikacijos procesas ir naujos žmonių bei idėjų konsteliacijos. Aplinka pritaikyta tam, kad būtų apgyvendinta", - sumanymą pristatė Veitsas Spengeris, vienas iš suomiškos pirties pavyzdžiu (pasak jo paties) besiremiančios koncepcijos autorių.

Nenuostabu, kad tokioje stovyklinėje atmosferoje įspūdingiausi tapo vakarai, koncertai ir turų formos akcijos. Viena iš nedaugelio klasikinio tipo parodų "Artgendoje" buvo "Hall of Fame", konstrukcija Hamburgo biržos salėje, kur kiekvienas dalyvis turėjo galimybę per valandą iki atidarymo eksponuoti savo darbą; ekspozicija "Hall of Fame" priminė tarpines peržiūras Vilniaus dailės akademijoje.

"Žemesniosioms gyvybės formoms" prijaučiantis projektas "Hungry Amoeba" organizavo keletą teminių turų po skirtingus miesto rajonus, himnų, paskaitų, interviu, performansų, blefo ir blyksčių šviesoje pristatė išsklidusios Hamburgo meno scenos ir kitų subkultūrų plaformas - galerijas, bunkerius, aukščiausią Hamburgo žmogų, klube besilinksminančią Madoną, ginklų prikaišiotą vaikų žaidimo aikštelę, bažnyčią ir t.t. Kasmetinis Hamburgo muzikos festivalis "Noise Factory" savo jaukiame nedidukame kino teatre viename iš Sankt Pauli rajono kiemų priglaudė ir garsais eksperimentuojančius "Artgendos" menininkus, leisdamas publikai pakeisti nuomonę apie "Artgendos" garso takelį, susidariusią po rusiškais šlageriais springusio bienalės atidarymo vakarėlio.

"Artgenda by Night", daugybės garso ir vaizdo instaliacijų, akcijų, performansų ir koncertų naktis etnografiniame Altonos muziejuje, vėliau ir Hamburgo universiteto zoologijos muziejuje, tapo kone geriausiai pavykusiu projektu. Nė karto Altonos muziejuje nebuvę miestiečiai stovėjo eilėje, kad pakliūtų tarp muziejaus eksponatų ir poros santūrių barų apsuptų "artgendininkų", kur smulkutė Essi Kausalainen nešiojo visus norinčius ant nugaros ir "buvo pilna suomių, kurie lakstė nuogi", kaip kitą dieną Šiuolaikinio meno muziejuje dirbanti moteriškė nupasakojo projektą "Rojaus sodas". Jį suomių grupė "Selfish Shellfish" organizavo palapinėje, pro kurią einant galima buvo išgirsti, pavyzdžiui, tokį klausimą: kodėl mes tai darome? Pirmame aukšte Laura Stasiulytė ir Alma Skersytė vaišino masažu, antrame Ignas Krunglevičius visiškai tamsią salę įsupo į šviesoforų caksėjimo ir švilpimo koncertą.

"UBERFaHHrt", projektas, kuriam buvo skirti keletas dešimčių reklaminių stendų Hamburgo traukinių stotyse, įtraukė elegantišką Vilmos Šileikienės perspėjimą apie šunų teršalus, Ievos Sireikytės didžiųjų mūsų dienų katastrofų replikas komercinio dizaino kalba, Kristinos Inčiūraitės bandymą palyginti VW implikuojamas prasmes čia ir ten.

Apskritai buvo įdomu stebėti, kaip tautos renkasi projektus; tarkim, jau minėtame "Hungry Amoeba" iniciatyvos neparodė nė vienas lietuvis, kaip ir panašaus pobūdžio "Club Adorator" vakaruose, kur buvusios SSRS tautos demonstravo savo "neraštingumą, skurdą ir anarchiją". "Klinikos" personale šmėkštelėjo keletas vilniečių veidų - tuo tarpu pagrindinis "Klinikos" pacientas idiotą vaidino taip įtikinamai, kad kai kurie draugai vengė užeiti antrąkart. Tas pats Andrius Pulkauninkas sutiko dalyvauti ir "Housecalls" - kitaip tariant, sutiko būti menininku pagal iškvietimą, kaip ir Aurelija Maknytė, perinstaliavusi apšvietimą vieno hamburgiečio namuose. Projektui "Does a line lie", panėšėjančiam į piešimo pratybas, Aurelija pasiūlė rentgeno nuotraukas, verčiančias suabejoti, ar piešimas piešiniui - būtina sąlyga. Visa tai išryškino vieną labiausiai į akis kritusių lietuvaičių bruožų: individualizmą. Reflektuoti linkę labiau nei kooperuotis, jie vis dėlto nepernelyg išsiskyrė iš konteksto, kuris taikstėsi ir su keletu visiškai ekspansyvių figūrų. Vienas labiausiai spėjusių įgristi pavyzdžių - Igoris Baskinas pasistengė tapti "Artgendos" leitmotyvu, visus ir viską aplink skelbdamas savimi. Tuo tarpu savo žvaigždes buvo galima rinktis; viešbučio, kur gyveno didžioji dalis "Artgendos" menininkų, šeimininkai iraniečiai po Elin Strand interviu tapo "garsenybėm" (interviu tema - ką jūsų kultūros vyrui reiškia verkti? Sklido gandas, kad filmukas bus rodomas Vilniuje).

"Artgendoje" sklandė nuojauta, kad nėra labai svarbu, kas rodoma. Tiesa, tęstiniai projektai vienas po kito baigėsi ir galiausiai buvo galima susipažinti su jų rezultatais, keleto jų medžiaga publikuota atskirais leidiniais. "Menininkas genijus, kuriantis vienumoje, eksponuoja savo darbus tuštumoje, išnyksta joje ir būna nurašytas. Tuo tarpu nuolat vyksta socialaus, vartojamo meno paieškos, to meno, kuris vertingas būtent todėl, kad nugali vienatvę ir žadina grandinines reakcijas ir bendravimą" (Veit Sprenger). Visuotinėje stovyklos atmosferoje reikėjo šiokių tokių valios pastangų, kad darytum ko neprašomas - socialumas ir "meniškumas", ne kartą supriešinti, buvo linkę susitikti prie įėjimų į kabaretus.