Muzika

Tiesiog verdiška tragedija

LNOBT vasaros sezoną Trakų pilyje užbaigė Vytauto Klovos "Pilėnai"

Beata Leščinska

iliustracija
Vytauto Klovos "Pilėnai" Trakų pilies kieme
M. Raškovskio nuotr.

Vos ne prieš pusšimtį metų - 1956-aisiais - sukurta Vytauto Klovos opera "Pilėnai" tapo sėkmingiausiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezono Trakų pilyje spektakliu. Štai kas, pasirodo, traukia publiką - reginys! Pažiūrėti, kaip finale Pilėnus - solistus ir chorą - viename iš pilies bokštų "suris" besiplaikstančios liepsnos, į Trakus suvažiavo tiek žiūrovų, jog ne vienam reikėjo ir stovėti. Suprantama, ne vien degantis bokštas čia "kaltas". Kad ir kaip būtų paradoksalu šiais pilietinio skepticizmo laikais, Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse pamatyti operos scenoje įamžintą "Pilėnų" tragediją tūlą paskatino ir patriotizmo jausmas. Nemažai žiūrovų atvyko su vaikais - ir istoriją sužinos, ir meno "paragaus". Kita vertus, kadais (o gal ir dabar?) populiariausia lietuviška opera, virpinusi širdis anuomet nauja - tautine, istorine - tematika, turbūt ne vienam žiūrovui žadino ir nostalgiją, priminė jaunystę, vaikystę.

Liepos 5-ąją Trakų pilies kieme operą atliko solistai Vladimiras Prudnikovas (kunigaikštis Margiris), Alma Buzaitė (jo duktė Eglė), Inesa Linaburgytė (Mirta - kita Margirio duktė, o iš tiesų jo augintinė), Vytautas Juozapaitis (Ūdrys - geriausias Pilėnų karys, Mirtos sužadėtinis), Vytautas Bakula (klastingas kryžiuočių pasiuntinys Ulrichas), Česlovas Nausėda (Eglės sužadėtinis - kunigaikštis Rūtenis; tarybinių laikų pastatymuose - Danyla), Vladas Bagdonas (Alminas), Arūnas Malikėnas (Pilėnietis), Jonas Valuckas ir Antanas Tveraga (Kariai). Spektaklį dirigavo Vytautas Viržonis. Solistams talkino LNOBT choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), grojo LNOBT orkestras. Kaip ir praėjusiais metais, į Trakų pilies "sceną" buvo perkeltas 1986 m. spektaklis, kurio režisierius - Eligijus Domarkas, dailininkas - Henrikas Ciparis, kostiumų dailininkė - Janina Malinauskaitė.

Nusikelkime trumpam... ne, ne į 1336-uosius, kai buvo ginami Pilėnai, o į 1956-uosius - "Pilėnų" premjeros metus. Tai "atšilimo" laikai, pasak anuometinių jaunuolių, žadinę didžiąsias viltis, nuoširdų tikėjimą, kad viskas nuo šiol bus kitaip ir gerai - tarsi tų laikų simboliu tapo Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą 1961 m. Kompozitoriui Vytautui Klovai 1956-aisiais buvo 30 metų, o operos libreto autoriui Jonui Mackoniui - 34-eri. Galbūt viena iš "Pilėnų" sėkmės priežasčių - kūrinys laikomas geriausia kompozitoriaus ir bene populiariausia lietuviška opera - ir yra ta, jog ją kūrė du jauni, "degantys" tema ir sergantys už tėvynę, jos didvyrišką praeitį (aš taip įsivaizduoju) žmonės. Jau kita, 1965 m. tų pačių autorių sukurta opera "Du kalavijai" apie Žalgirio mūšį nesulaukė tokios sėkmės. Matyt, kuriant "Pilėnus" autoriams itin knietėjo išreikšti savo mintis.

Be abejo, egzistuoja ir konkretesnių "Pilėnų" gyvybingumo priežasčių. Kaip yra pažymėjęs muzikologas Juozas Gaudrimas, išskyrus "Pilėnus", visų kitų V. Klovos operų, kurių yra šešios, didesnis ar mažesnis trūkumas yra netobula muzikinė dramaturgija. Privalumas - lyrizmas ir melodingumas. 1988 m. perleistoje J. Gaudrimo knygoje "Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai" apie V. Klovos "Pilėnus" autorius rašo: "Operos muzika melodinga ir paprasta. Gyvenimiškos tiesos kūriniui teikia liaudiškos intonacijos, ypač ryškios Eglės partijoje. Išradingos yra ir antraeilių personažų muzikinės charakteristikos. Greta duetų (Eglės ir Mirtos, Ūdrio ir Mirtos - I v., Eglės ir Danylos - II v.), V. Klova daug reikšmės teikia chorams. Operos masinės scenos - tai didžiuliai paveikslai."

Nepaisant tipiškos tarybinės muzikologijos leksikos, o gal kaip tik dėl jos - ši pastraipa taikliai apibūdina operos muzikos kalbą, kuri neišeina už vadinamosios "socrealizmo estetikos" ribų. Kad išvengtume neigiamų šio termino konotacijų, galime "Pilėnus" pavadinti ir lietuviškojo bel canto opera. Čia nėra jokių modernistinių įmantrybių - opera išties melodinga, muzika tinka "natūralaus" dainininkų balso grožiui išryškinti, jos lengva klausytis, tam nereikia jokių ypatingų suvokimo pastangų. Tiesą pasakius, šiandien operos muzikos stilistika, pastiprinta "istorinių" kostiumų ą la "Lietuvos" ansamblis ir trafaretinės vaidybos, atrodo kiek naiviai, tačiau - paradoksas! - visa tai idealiai dera su Trakų pilies aplinka ir kuria savitai stilingą visumą. Žiūrėti spektaklį yra smagu.

O dar giliau pažvelgę pamatytume, kad, nepaisant viso muzikos kalbos naivumo, daugiausia taikytino tokiems dalykams kaip harmonija, tonalinė sandara, pati muzikos spektaklio dramaturgija "sukalta kietai". Kompaktiškoje ir dinamiškoje operoje, trunkančioje apie pusantros valandos, yra visko tiek, kiek reikia: ryškus herojinis motyvas, kurį įkūnija Margiris, Ūdrys ir pilėniečiai, pasiryžę iki susinaikinimo kovoti už tėvynę ir laisvę; intymi šeimos linija - Margirio santykiai su dukterimis; matome netgi dviejų rūšių meilės istorijas - šviesi ir laiminga Eglės ir Rūtenio meilė bei gražiai prasidedantys, bet tragiškai pasibaigiantys Mirtos ir Ūdrio santykiai; yra intrigų, kurias rezga klastingasis kryžiuotis Ulrichas; yra ir mirtis - Mirtos nužudymas bei finalinis pilėniečių susideginimas; ir pagaliau, gėrio ir blogio dvikova, kurią, fiziškai pralaimėję, bet nepasidavę, dvasiškai laimi Pilėnai. Ir visa tai girdime muzikoje - tai ir teminės veikėjų charakteristikos, pvz., orkestro partijoje ne kartą atsikartojanti Ūdrio dainos tema, ir scenų kaita kontrasto principu, pvz., sceną, kur rodomos Mirtos kančios sužinojus, jog Margiris - jos tikrojo tėvo žudikas, čia pat keičia idiliškas Eglės ir Rūtenio meilės duetas.

Tad prieš akis - tiesiog verdiška tragedija. Verdi miniu ne šiaip sau. Margirio paveikslas puikiai derėtų greta Verdi operų tėvų paveikslų. Bent taip dramatiškai ir psichologiškai jautriai Margirio tėviškas kančias po to, kai Mirta jį apkaltina apgavyste, perteikė Vladimiras Prudnikovas, pasirodantis scenoje vis rečiau, tačiau dar nė karto nenuvylęs žiūrovų. Solistas, dainavęs Boriso Godunovo, Pilypo, kitas panašias partijas, puikiai atskleidė ir antrąją vaidmens briauną - Margirio valdingumą, herojizmą.

Prieštaringiausią operos personažą - Mirtą - jautriai, netirštindama spalvų suvaidino I. Linaburgytė. Jos puikūs, partneriški duetai su V. Juozapaičiu (Ūdrys), V. Prudnikovu (Margiris), V. Bakula (Ulrichas), A. Buzaite (Eglė) kiekvieną kartą atskleisdavo vis kitokią Mirtą. Su Ūdriu ji švelni pirmame veiksme ir kenčianti trečiajame, su Ulrichu - tokiu lietuviškosios operos Jagu - atžagari, su seserim Egle - švelni ir žaisminga, o iš Margirio reikalaujanti skaudžios tiesos. I. Linaburgytė dar kartą parodė esanti artistiška, mąstanti dainininkė, gebanti valdyti balsą pagal vaidmens ir muzikos logiką.

Viena iš spektaklio kulminacijų, be jokios abejonės, tapo Ūdrio daina - "visų laikų" lietuviškos operos "topas". Tokį šios dainos "statusą", kaip matyti, puikiai supranta ir V. Juozapaitis, padainavęs žymiąją "Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom..." su nemenka bravūros doze. Nei dramaturgiškai, nei vokališkai nelabai painus Ūdrio vaidmuo - dainininkui yra tekę dainuoti ir sudėtingesnių partijų - V. Juozapaičio buvo atliktas, sakyčiau, virtuoziškai lengvai ir įtikinamai.

Epinio masto operai suteikia chorai, kuriems, kaip teisingai yra pažymėjęs J. Gaudrimas, V. Klova "Pilėnuose" teikia daug reikšmės. Tai kariai ir miestelėnai, kurie operos finale vedami Margirio su niūriu pasiryžimu eina į ugnį.

LNOBT vasaros sezoną užbaigę "Pilėnai" tapo paskutiniu spektakliu prieš teatre laukiamas didžiąsias permainas, susijusias su naujojo generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo atėjimu. Kas laukia mūsų operos "pilėnų"? Atsakymus subrandins ruduo.