LDS žvilgsnis į veidrodį

Lietuvos dailininkų sąjunga. Pirmoji knyga. Vilnius, LDS PĮ Dailės leidybos ir informacijos centras, 2002, 160 p.

"Dailė", 2002, Nr. 1

Pernai išėjęs Soroso šiuolaikinio meno centro darbą vainikavęs albumas "100 šiuolaikinių lietuvių dailininkų", sudarytas pagal atskirų autorių kūrybos dokumentacijas, lydimas dailėtyrininkų tekstų, atskleidęs ryškiausius dailės modernėjimo etapus, šiemet susilaukė atsako. Kitą lietuvių meną atspindinčią poziciją pristatė LDS reprezentacinis albumas. Galbūt šių dviejų solidžių knygų ir negalima vienareikšmiškai lyginti, analizuoti kaip veiksmą, susilaukusį atoveiksmio, tačiau jose ryškėja skirtingos lietuvių meno sampratos, skirtingų institucijų prioritetai bei jų legitimavimo pastangos. Abiejose ryškus siekis pristatyti pastarojo dešimtmečio lietuvių meno situaciją arba savąją dailės raidos versiją. Abidvi sieja reprezentatyvumas bei "geriausųjų rinkinio" pobūdis. Be abejo, atranka - visuomet subjektyvus dalykas; "100 šiuolaikinių lietuvių dailininkų" vargu ar greitai susilauks tęstinių knygų, įsileidžiančių nepaminėtus autorius, o LDS albumo sudarytojai teigia, kad tai tik pirmoji numatomos tęstinės serijos knyga. Antra vertus, panašaus pobūdžio rinkinius galima lyginti su apžvalginėmis lietuvių meno parodomis, kur paprastai dominuoja panašūs ekspozicijos atrankos ir sudarymo principai, dažnokai orientuoti į kiek idealizuotą, dekoratyvoką vaizdą. Ryškioms ir viena kitai oponuojančioms pastarojo dešimtmečio lietuvių dailės legitimacijos strategijoms atstovauja dvi institucijos - LDS ir ŠMC. ŠMC meno procesų viziją atspindėjo 1999 m. surengta paroda "Lietuvos dailė 1989-1999", artimesnę antrajai - 2000 m. veikusi "Tradicija ir ateitis". Tęstinis LDS projektas "Nežinoma XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailė", kurį koordinuoja Danutė Zovienė, taip pat formuoja savitus atskaitos taškus, taip reikalingus Nacionalinės galerijos vizijai įkūnyti.

Kokius svarbiausius LDS prioritetus atspindi aptariamas albumas? Ar tai meno personalijų katalogas, ar tiesiog graži knyga, skirta papildyti storų albumų lentynai? O gal Nacionalinės galerijos modelis?

Leidinio struktūra būdinga reprodukcijų albumams - ji grindžiama griežtu tradiciniu dailės žanrų skirstymu. Kiekvienam dailininkui pristatyti skiriama viena reprodukcija, jos sumaketuotos tvarkingai, nepaisant skirtingo dydžio. Išlieka daug švarios erdvės, leidžiančios regėti kūrinį lyg ant baltos parodų salės sienos. Dailininkas Eugenijus Karpavičius apipavidalino dar vieną tikrai gražią knygą. Įvadinis Giedrės Jankevičiūtės straipsnis - informatyvus žinių šaltinis, išsamiai aptariantis LDS istoriją, svarbiausius jos etapus, lūžius. Leidinio priede - tik LDS narių sąrašas. Deja, nerandame knygoje pagerbtų autorių kūrybinių biografijų, išsamesnės LDS veiklos ataskaitos, pvz., surengtų parodų, leidybos centro leidinių, kitų renginių. Aišku, šią funkciją gerai atlieka jau penkerius metus leidžiama atnaujinta "Dailė", kurios kronika yra neblogas informacijos šaltinis, apibendrinantis faktografiją, tačiau solidžiame albume taip pat norėtųsi regėti daugiau informacijos, kad knyga būtų ne tik "paveikslėlių albumas", bet ir žinių šaltinis. Be abejo, tai mano, kaip dailėtyrininkės, pastaba, nors, regis, dauguma teikia prioritetą ne žodžiui, o vaizdui.

Tad, nepaisant gražaus vaizdo, knyga išėjo kiek plakatiško pobūdžio. Gaila, tačiau ne itin įdomiai atrodo leidinio dalis, skirta taip puoselėjamai tapybai. Daugelis darbų jau ne kartą eksponuoti parodose, publikuoti kataloguose. Tačiau gal sudarytojų tikslas ir buvo dar kartą kanonizuoti jau kanonizuotuosius? Įdomi ir netikėta leidinio dalis - tarp tradicinėms dailės šakoms skirtų dalių "įsibrovęs" objekto meno pristatymas (publikuojami jaunesnės kartos menininkų Artūro Railos, Gedimino Akstino, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, taip pat vyresnės kartos menininko, "POST ARS" grupės nario Roberto Antinio jaunesniojo darbai, tekstilininkės Marijos Teresės Rožanskaitės objektinės instaliacijos). Nors meno modernėjimo procesų ir nesiekiama akcentuoti, o LDS programiškai reiškia savo, kaip tradicinių dailės žanrų "globėjos", poziciją, regis, imami pripažinti ir naujoms raiškos formoms atstovaujančių autorių kūriniai. Antra vertus, čia taip pat vyrauja profesionalumo, meninės kokybės reikalavimai, atsiskleidžiantys ir kitų publikuotų autorių darbuose. Iš tiesų daugumos menininkų darbai neabejotinai galės reprezentuoti lietuvių meną būsimame Nacionalinės galerijos rinkinyje. Formuojant būsimą muziejų, svarbu fiksuoti ir įvertinti meno raidą ne tik parodomis, tačiau ir leidiniais, pristatančiais kūrinius sudėtingame pastarojo laiko sociokultūriniame kontekste. Juk kontroliuoti muziejų - tai kontroliuoti bendruomenės ir jos svarbiausių vertybių bei tiesos reprezentaciją (C. Duncan).

Nauji leidiniai visuomet leidžia kitu žvilgsniu pažvelgti į procesą ir jo rezultatus, o svarbiausia, skatina kritinį jų įvertinimą. Džiugu, kad periodinis LDS leidinys "Dailė" ne tik užtikrina išsamią LDS informacijos sklaidą, bet ir fiksuoja svarbiausias problemines diskusijas ir procesus, pagerbia iškiliausias mūsų laikmečio dailės gyvenimo asmenybes. Kaip tik tokia naujausioji "Dailė" - probleminė, įdomi, reflektuojanti visai neseno laiko aktualijas, parodas, dar tik iškeltus klausimus bei tuos, apie kuriuos netyla diskusijos. Be abejo, tai nacionalinės XX a. dailės galerijos problema, numeryje analizuojama Skaidros Trilupaitytės. Sunkioje ekonominėje situacijoje atsidūrusios dailės galerijos taip pat susilaukė ypatingo dėmesio. Tai liudija Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centro surengta konferencija "Menas rodyti meną", LDS inicijuota diskusija "Menininkas ir galerija". Jų problematika, pristatoma "Dailėje", leidžia manyti, kad panašios diskusijos nerims, o tai patvirtina ir naujas galerijų steigimo etapas. Numerio tema "Kultūros subjektas", pristatoma politologo Lauro Bielinio, kultūrologo Gintaro Beresnevečiaus ir dailėtyrininkės Agnės Narušytės, itin aktuali, pateikiama naujais, įdomiais, netradiciniais rakursais. G. Beresnevičiaus ironija skatina naujai pažvelgti į snobą, kuris tapatinamas su galimu kultūros globėju ir gelbėtoju. Ir, regis, čia esama visai neironiškos tiesos, juk šiam tikslui sukurtos mūsų valdžios struktūros į kultūros reikalus žiūri (ir, ko gero, dar ilgai žiūrės) kiek keistokai. Valdovų rūmų atstatymas ir jam (kaip kultūriniam veiksmui) skiriamos lėšos kultūros žmogų verčia pasijusti tik alkanu vilku, o tįstanti seilė tampa nuodinga, kaip ir žodžiai, taikomi šiam būsimam pastatui. A. Narušytė analizuoja taip pat aktualią temą, skatinančią pasidairyti ne tik į anglų kalba leidžiamą meno periodiką, prieinamą Lietuvoje.

Išties plačiai pristatomas Lietuvos knygos menas, kurio autoritetas entuziastų dėka pastaruoju metu gerokai šoktelėjo (ir norėtųsi turėti vilčių, kad nesmuks). Parodoms skirtoje dalyje glaustai aptariamas "Nežinomos XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos dailės" projektas, didžiulio dėmesio susilaukė Maskvos menas, pristatytas parodoje "Maskvos laikas". Tokie "Dailės" numerio orientyrai formuoja svarbiausias aktualijas, tokias kaip meno ir visuomenės santykis, meninių institucijų problematika, bei "dairymosi" nuorodas. O dairytis, pasirodo, siūloma ne tiek į Vakarus, kiek į Rytus, bet pirmiausia - į veidrodį.

Renata Ščerbavičiūtė