Receptas nuo akademizmo stabligės

Programėlės tekstas intriguoja: "Nors ir turėdami "teisingą" smuiką, "teisingą" stryką, "teisingas" stygas, išmokę "teisingai" groti, negalime gauti visiško pasitenkinimo. Kas yra prarasta? Ar galima atkurti spontanišką, pilnakrauję ir užsiplieskiančią muzikavimo dvasią? Galbūt!.. Bet jums reikia įkarščio! Itališko įkarščio! Tiksliau - tikros karštinės; ir jums gresia didelis pavojus apsikrėsti ja šių keturių beveik visai išprotėjusių vyrukų koncerte."

Šie vyrukai - danų ansamblis "Baroque Fever" ("Baroko karštligė"): Allanas Rasmussenas (klavesinas), Peteris Spissky (smuikas), Bjarte Eike (smuikas), Thomas Pittas (violončelė). Nors palyginti jauni, bet patyrę, grojantys garsiuose Europos senosios muzikos ansambliuose. Gavę puikų akademinį išsilavinimą, bet nė trupučio nesustabarėję. Siekiantys preciziškumo, bet karštai išpažįstantys meninę laisvę. Frakai nevaržė...

Tad jų koncertas Kristupo vasaros festivalyje liepos 2 d. buvo kaip svarus argumentas šimtmečio senumo ginče apie "muziejinį" ir "nemuziejinį" baroko atlikimą. Svarus ir atspindintis nūdienos požiūrį, tendenciją (ar madą), kurios esminis šūkis būtų "Gyvasis barokas!". Gyvybingumas trykšte trykšta. Iš tarpusavio santykių muzikuojant, iš kontakto su klausytojais, improvizuotai suvaidintų muzikinių situacijų (kuriose vyrauja komiški elementai), o svarbiausia - iš kūrybingai, netradiciškai ir lanksčiai griežiamos muzikos. Jie - italų baroko žinovai. Todėl programoje - T. Merula, A. Corelli, N.I.F. von Biberis, A. Vivaldi, N. Corradini, D. Castello. Puikaus aromato puokštė.

Kvarteto priešaky - smuikininkai. Jų šmaikštūs, charakteringi, jausmingi, taiklūs muzikiniai dialogai (kartais net savotiškos atlikimo "dvikovos" - paskutinė sustingsta iš tiesų bufoniškai sukryžiuojant strykus) - tarsi aliuzija į instrumentinio teatro priemonėmis virtuoziškai perkurtas italų gatvės (arba rūmų) teatro peripetijas. Tarsi įvairiaspalvės, meistrų rankų darbo "garsų kaukės".

Kitas itališkas niuansas - ištisinis melodizavimas, kai kruopščiai "išdainuojami" net ir gausūs melizmai. Taip ši grožybėmis mirguliuojanti muzika įgavo dar daugiau puošnumo.

Agogika... "Baroque Fever" - tikri tempų žonglieriai. Tempai iš esmės svyruoja kas keliolika taktų. Gyvybė - širdies plakimas - pulsas - tempas. Tai jausmo, bet ne proto viešpatija. Tikriausiai todėl interpretacija balansuoja ties iracionalumu, bet - pagauliu iracionalumu. Biberio muzikos pabaigoje - tiesiog unikalus smorzando, kuris pelnytų garbę ir kokiam G. Ligeti. Už tokią agogiką prieš dvidešimtį metų iš koncertų salės sanitarai atlikėją nuvežtų tiesiai į ligoninę. Dabar tai - įsidėmėtinas, nors anaiptol nešokiruojantis stiliaus bruožas.

"Baroque Fever" muzikoje nutrūktgalviškai ieško nuotykių, patys įtraukia save (o paskui save ir klausytojus) į karalystę anapus veidrodžių. Suprantama, įprastas vaizdas kreipiasi, plaukioja, raibuliuoja. O susidomėjimas patrigubėja.

Būdingas pavyzdys. Vienur visiškai netikėtai itališkas barokas prakalba su čigonišku akcentu. Kiek pamišęs alemandos ir verbunkošo hibridas. Vulgaroki stringantys glissandi, krypinėjantis rubato, kaimietiški štrichai. Tarsi pro paradinį rūmų portalą patenki į karčemą... F. Kafkos vertas atradimas.

Atlikėjai groja ne tik išmoningai. Jų grojimas pasižymi tikra europietiška kokybe. Būtent tai ir gali vesti iš proto - iš koto verčiantis tvirčiausio profesionalumo ir lakiausios fantazijos kokteilis. Arba - veiksmingas antpilas nuo akademizmo stabligės...