Pas rusus (su lietuviais)

Visai atsitiktinai pastebėjau kažkur ant sienos plakatėlį, kad sekmadienį Trafalgaro aikštėje vyks „Rusų žiemos festivalis“. Puiku, pagalvojau, kaip tik esu suplanavusi eiti į Davido Hockney parodą Nacionalinėje portretų galerijoje, tai rusai bus pakeliui, gal pamatysiu kokią nors „rusišką troiką“ ar dar kokį nors neregėtą, prašmatnų, kaip rusai mėgsta, dalyką. Ak, tie stereotipai – kada mes jų atsikratysime? Turbūt niekada.

Dar nepriėjusi aikštės, tarp žmonių pastebiu žemo ūgio neįspūdingų vyrukų rusiškomis kadetų (?) uniformomis. Ką jie turi bendra su žiema ir festivaliu? Trafalgaro aikštė, kurioje neretai vyksta įvairūs renginiai, pirmą kartą, kiek siekia mano atmintis, aptverta metalinėmis tvoromis. Tik dveji vartai skirti įeiti ir išeiti. Vos įėjus apima lengva panika, kad niekada nebeišeisi. Gera pradžia. Aikštėje – scena, du didžiuliai ekranai ir daugybė žmonių. Ir daugiau nieko. Šventinės nuotaikos kol kas nejaučiu. Prasigrūdusi pro žmones matau: dešinėje pusėje pastatytos kelios palapinės. Jose parduodamas alkoholis – ir daugiau nieko. Palapinės beveik tuščios, nors aikštėje – grūstis. Gal jau visą išpardavė? O gal čia niekas nenori gerti? Ne, taip negali būti, tai niekaip neatitiktų čia egzistuojančio rusų stereotipo. Tikriausiai rusai taupo ir atsinešė savo degtinės butelius kišenėse. Šventinės nuotaikos vis dar nerandu. Atvirkščiai – padvelkia beviltiška nykuma. Beieškodama daugiau atrakcijų nusiiriu laiptų link. Dar keletas kioskų – gal čia bus kas įdomesnio? Tačiau tuo metu tenka staiga atsigręžti į ekranus: juose sužeistos hienos balsu užstaugia jauna plačiaveidė blondinė, kurios kūrybos žanras prieš tai buvo apibūdintas kaip „liaudiškas-šiuolaikiškas dainavimas“. Daugiau nieko apie šią kūrybą pasakyti nesiimu. Atgal prie kioskų. Viename iš jų parduodamos kartoninės ir plastmasinės ikonos, įvairių dydžių – jau neblogai, antrame – kažkoks rusiškas žurnalas raudonais viršeliais be paveiksliukų. Trečiame – truputis neaiškios kilmės raudonųjų ikrų ir pagrindinė kiosko prekė: saldainiai „Rafaello“. Taip, taip, tie patys, balti baltoje dėžutėje, neretai reklamuojami balerinų. A, tai štai kur jų ryšys su Rusija! O aš iš karto ir nesupratau, galvojau, kodėl čia tie „Rafaello“?

Prisimenu, kad lyg buvo žadėtas žaidimas lediniais šachmatais, bet per pilką masę jų niekur nesimato. Gal ištirpo per šiltame ore?

Kaip profesionalei, reikėtų grūstis prie tolimesnių kioskų, bet dvasiškai nepajėgiu. Noriu iš čia išeiti. Aplink sukiojasi merginos, pasipuošusios rusų armijos kepurėmis, ir vaikinai nuo teisingumo besislapstančiųjų veidais. Kažkas primygtinai bruka visiems geltonus maišelius su „Western Union“ reklaminiais lankstinukais – tos finansinių operacijų kompanijos, kuria naudojasi visi reketininkai, reikalaudami iš savo aukų pervesti jiems pinigus. Nuo tokios bendros atmosferos man ima sukti pilvą. O kai dar pagalvoju, kad ne vienas šioje minioje gali būti radioaktyvus...

Bet tai – dar ne blogiausia. Palengva, nors ir labai nenoromis, suprantu: aplink mane ne vien rusai, aplink mane – nė kiek ne mažiau lietuvių. Iš tiesų, lietuviškai kalbančiųjų čia atrodo netgi daugiau, negu rusiškai. Dabar jau tikrai noriu iš čia išeiti. Šiame „festivalyje“ tiesiog neįmanoma išbūti ilgiau nei dešimt minučių. Ir rašyti apie jį, atsiprašau, bet visiškai nėra ką.

O galėjo būti ir kitaip. Galėjo būti smagu ne vien patiems rusams (ir geriausiems jų draugams lietuviams). Kad jau nėra čia tos žiemos, galėjo rusai padovanoti anglams ir miesto svečiams vieną dieną „rusiškos“ žiemos. Galėjo, pavyzdžiui, užsakyti dirbtinio sniego ir užberti jį ant minios – visiems būtų labai patikę. Galėjo užsakyti meistrams imigrantams išdrožti roges, pakinkyti į jas trejetą arklių, pavėžinti žmones ar kokią nors gražuolę Natašą į jas pasodinti. Tegul tai ir stereotipai, bet kodėl gi jų neišnaudojus?

Trumpai tariant – greičiau iš čia, pas Hockney, greičiau užmiršti tą nykų pilkumą tarp jo spalvų ir personažų įvairovės.